Sprogimas

„Lemties“ ekspedicija – ir Sibire, ir Kazachstane

 

Birutė ŠNEIDERAITIENĖ

 

Liepos 30-ąją iš ekspedicijos Kazachstane sugrįžo projekto „Tautos atmintis gyva“ grupė. Kai kurie jos dalyviai pasiliko Vilniuje ir iš ten grįžo į savo miestus, o mažeikiškius ir židikiškius pasitiko ir pasveikino Savivaldybės meras, vicemerė, administracijos direktorė, Seimo nario padėjėjas, tarybos narė, Židikų Marijos Pečkauskaitės gimnazijos vadovybė, artimieji, rajono žiniasklaida.

 

Ekspedicijos dalyviai

Jau antrus metus, dėl negautų į Rusiją vizų, bendrijos „Lemtis“ organizuota pedagogų ekspedicija iš įvairių šalies miestų ir Židikų Marijos Pečkauskaitės gimnazijos grupė vyko į Kazachstaną.

Mūsų rajono gimnazijai atstovavo Algirdas Šadauskas, Danguolė Pėčelienė, Andrius Šakinskas ir gimnazistė Ugnė Gontaitė. Komandai vadovavo bendrijos „Lemtis“ narė Gražina Žukauskienė. Lydėjo teleoperatorius, fotografas, keliautojas, ekspedicijų į tremties vietas organizatorius ir vadovas, „Lemties“ bendrijos narys Gintautas Alekna, kuris vadovavo savo mokytojų grupei, vykusiai į Kazachstaną, ir tiems, kurie, gavę vizas, išvyko į Sibirą.

Kazachstane ekspedicijos dalyviai per 10 dienų nuvažiavo apie 3 tūkst. km. lankydami buvusius lagerius ir lietuvių kapines.

Lauktuvės merui

Mažeikiškius prie Savivaldybės akmens pasitiko su dovanomis rajono, gimnazijos vadovai, Seimo nario Kęstučio Bartkevičiaus padėjėjas Česlovas Čyžas. Lauktuvių sulaukė ir Mažeikių rajono savivaldybės meras Vidmantas Macevičius, kurio mama buvo ištremta į Kazachstaną, o tik vėliau į Komijos respubliką. Ekspedicijos vadovas atsidėkodamas už šiltą sutikimą merui įteikė jau Kazachstano simboliu tapusiu, apžvalgos bokšto Baitereko miniatiūrinę kopiją. Bokštas savo forma atkartoja legendinį kazachų medį, į kurį mitinė paukštė Samruk sudėjo kiaušinį.

Dviguba ekspedicija

Pasak G. Aleknos, „Lemtis“ šiemet vykdė dvigubą ekspediciją: „Sibiro“ grupė tvarkė tremtinių kapus Irkutsko srityje Taišeto rajone. Esant sudėtingai tarpvalstybiniai situacijai, jie turėjo sudėtingą užduotį: sutvarkyti keletą kapinių, pastatyti apie 4-5 naujus kryžius, nes tremtinių statytų jau neliko, ir aptverti Polovino Čeremchove lietuvių kapines.Visa tai jie padarė, o ekspedicijai Sibire išleista apie 5000 eurų, kai tuo tarpu kiti projektai išleidžia kelias dešimtis tūkstančių... štai ir pavyzdys...“

Sutiko prof. A. Vyšniūną

Į Kazachstaną vykę abiejų grupių dalyviai aplankė kalinimo vietas Karagandos, Žezkazgano ir Balchašo rajonuose. Jiems pasisekė sutikti Lietuvos architektą, VGTU profesorių, tremtyje kentėjusių ir žuvusių lietuvių atminimo įamžinimo iniciatorių Algį Vyšniūną. „Kartu su juo nuvykome į Balchašo priemiestyje buvusį politinių kalinių lagerį. Teritorija vis dar alsuoja ten kalėjusių žmonių skausmu bei išgyvenimais. 1948-1951 m. į šio lagerio punktus buvo vežami politiniai kaliniai, tarp jų – ir lietuviai. Kaliniai dirbo vario rūdos sodrinimo gamykloje, Balchašo miesto statybose, vario, molibdeno ir volframo kasyklose bei kitur. Yra žinoma, kad 1954 m. lietuviai vadovavo ir atliko šachtininkų kultūros namų apdailos darbus“, – „Būdui žemaičių“ sakė G. Alekna.

Pasak jo, gyvenimas koncentracijos stovykloje buvo paženklintas alinančiu darbu, pusalkaniu gyvenimu, o didžiausią pasibaisėjimą kėlė darbas šachtose. Žinodami kokią žalą sveikatai daro molibdeno dulkės, kaliniai mieliau rinkdavosi drėgmę, šaltį, mažesnį maisto davinį bei graužikų draugiją požeminiame karceryje nei darbą šachtose su didesniu duonos daviniu. Dalį karcerio griuvėsių, anot ekspedicijos dalyvių, vis dar galima matyti lagerio vietoje: „Taip pat dar išlikusi vartų sienos dalis su durų ir lango angomis. Gana ryškiai matosi ir sienos vieta kuri skyrė vyrų ir moterų zonas.

Stovint prie Memorialo Lietuviams kentėjusiems ir žuvusiems Pesčianlage, kurį suprojektavo ir pastatė prof. A. Vyšniūnas, išgirdome kraupią jo tėvų, kalėjusių šiame lageryje, istoriją.

Vėliau vykome į Žezkazganą, esantį už 560 km. nuo Karagandos. Kelionės metu diskutavome apie tai, kokį pragarą čia praėjo mūsų tautiečiai. Ką turėjo jausti žmogus, įgrūstas į gyvulinį vagoną, per mažą plyšelį tarp lentų, stebėdamas bekraštę stepę ir kankinamas nežinios.

Po 7 valandų kelio pasiekėme Žezkazganą. Gana greitai suradome Žeskasgan Rudnyko kapines. Rudnyko lageris veikė 1940-1956 metais. Nuo 1948 m. priskirtas Steplagui – ypatingajam lageriui. Šio lagerio dalyje buvo įvestas katorginis rėžimas, kalinius į darbą vesdavo surakintus grandinėmis. Kaliniai daugiausia dirbo vario rūdos kasyklose, statybose, įrenginėjo šachtas. Lageryje buvo itin didelis mirtingumas, 1942-1943 m. žuvusiųjų ar mirusiųjų skaičius per parą siekdavo apie 100 žmonių. Steplage pokario metais lietuvių skaičius buvo didžiausias, jis siekė 900-1200 žmonių.

Yra žinoma, kad 1953 m. gruodžio 24 d. lageryje įvyko lietuvių inicijuotas kalinių streikas, o 1954 m., solidarizuojantis su Kingyro sukilėliais, Rudnyko kaliniai suorganizavo maištą, trukusį dvi savaites. Maištui vadovavo 20-ies žmonių grupė, kurioje buvo ir 5 lietuviai. Po maišto kalinimo sąlygos tapo geresnės, ilgainiui pradėta paleidinėti kalinius.“

Bendra kapavietė

Rudnyko gyvenvietės kapinėse ekspedicijos dalyviai rado bendrą lietuvių kapavietę. Pasak jų, ant kiekvieno kapo yra betoninės plokštės, kai kur matosi palaidotų asmenų vardai, pavardės, gimimo ir mirimo datos: „Visas bendras kapas apjuostas betoniniu pamatu su išlikusiais tvoros stulpeliais, bet pačios tvoros jau nėra. Taip pat ant didelės juodo granito plokštės prof. A. Vyšniūnas 1990 m. užrašė čia palaidotų vardus bei pavardes.“

„Mes sutvarkėme bendrą kapą: nurovėme žolę, sujungėme likusios tvoros betoninius stulpelius trispalve juosta, tarsi simbolizuojančia bendrystę, – kelionės įvykiais dalijosi G. Žukauskienė. – Uždegę žvakelę sukalbėjome maldą. Supratome, kad lietuviai siekė neprarasti vienybės ir atgulus amžinajam poilsiui. Po to ėjome ieškoti kitų tėvynainių kapų, išsibarsčiusių kapinių teritorijoje. Radę pagerbėme jų atminimą, užrišdami trispalvę juostelę.

Labai gaila, kad kitą kartą atvykus šių kapinių galime ir neberasti. Šioje vietoje planuojama atidaryti milžinišką vario rūdos karjerą. Plečiant vario kasyklos karjerus šias kapines planuojama naikinti. Tikimės, kad mūsų tautiečių palaikai bus perlaidoti kitoje vietoje, o gal net Lietuvoje.“

Paminklas sukilėliams

„Ryte, kaitinant 34 laipsnių karščiui, atvykome prie paminklo Kengyro sukilėliams.

Didžiausias sukilimas gulago istorijoje įvyko 1954 m. Kingyro lageryje Nr. 4, Kazachstane. Politiniai kaliniai daugiau nei 40 dienų grūmėsi su lagerio valdžia. Šis sukilimas buvo numalšintas pasitelkiant karius ir tankus. Žuvusieji buvo palaidoti iš anksto iškastuose grioviuose. Tačiau ši vieta iki šiol nerasta. Sukilimo organizatoriai buvo nuteisti 25 metus kalėjimo, kiti jo dalyviai išskirstyti po kitus lagerius Kazachstane ir Rusijoje. Likusiems kalėti Kingyre smarkiai sušvelnintas režimas, o nuo 1956 m. apie 75 proc. kalinių paleisti į laisvę“, – įspūdžiais dalijosi G. Alekna.

Memorialas

Prof.A. Vyšniūno dėka ant šio kalnelio atsirado memorialas, kurį šiemet papildė monolitinis betoninis dvigubas Jogailaičių kryžius. Paminklo atidarymas vyks 2019 m. rugsėjo mėn. Ekspedicijos dalyviai iš visų pusių apžiūrėjo monumentą ir jį įamžino. Ant kalnelio yra dar 4 šalių paminklai.

Didžiulį įspūdį padarė atgabentos ir įkomponuotos Kingyro lagerio vartų kolonos bei du metaliniai kryžiai, kurių vienas stovi, kitas pusiau gulintis. Memorialinio komplekso vieta yra labai gerai parinkta. Jis gerai matomas kairėje kelio pusėje, ant kalvelės, įvažiuojant į miestą iš Karagandos pusės. Nuo šių metų (2019 m.) kompleksą puoš ir pravažiuojančių akį trauks profe. A. Vyšniūno suprojektuotas ir pastatytas dvigubas Jogailaičių kryžius,“ – pasakojo G. Žukauskienė.

Ekspedicijos dalyviai užrišo trispalves juosteles, pritvirtino tautines vėlevėles, nulenkė galvas prieš čia žuvusius.

Nuo rugsėjo ekspedicijos nariai apie savo patirtis pasakos moksleiviams.

             Nuotrauka autorės, Rugilės

Trumpytės ir iš ekspedicijos archyvo

Taip pat skaitykite:

Nuorodų sąrašas

Nuorodų sąrašas

Powered by BaltiCode