Gražina VERŠINSKIENĖ

„Bendravimas su žmonėmis – tai didžiausia mano vaikystės svajonė. Vėliau suvokiau, kad kiekvienas turime savo bendravimo manierą, kiekvienas bendraudamas ne tik duodame, bet ir gauname – kiek duosi, tiek gausi“, – savo išsipildžiusia svajone džiaugiasi Mažeikių rajono savivaldybės mero pavaduotoja Irena Macijauskienė. Noras bendrauti nenusileidžia ir norui pamatyti kitas šalis, susipažinti su jų kultūromis – tai mero pavaduotoją vilioja į tolimas bei artimas keliones, išvykas.

„Šiuo metu esu labai smarkiai apsėstas buitinių sunkumų“, – šypsodamasis prisipažįsta vienas garsiausių lietuvių pianistų Lukas GENIUŠAS. Menininkas su savo žmona, irgi pianiste Anna Geniušiene, pastaruoju metu gyvena kraustymosi į naują butą Londone rūpesčiais.

Gražina VERŠINSKIENĖ

Juozapo Kukšto, vasario 18-ąją atšventusio 68 m. sukaktį, ilgamečio lietuvių, o vėliau – etikos mokytojo, vienintelė darbovietė – Gabijos gimnazija, kurioje mokytojavo 40 metų. Be veiklos nenustygstantis vietoje, įsisuko ir į meninį miesto gyvenimą – įvairių renginių vedėjas, skaitovas, ilgametis choro „Draugystė“ dainininkas, „Skrajojamojo“ teatro aktorius, dar ir piršlys – visko net neišvardinsi. Jis didžiuojasi savo, žemaičio, šaknimis ir brangina Žemaičių pasą, gautą dar 1998 m.

Mažeikiškiams Danutei Pocienei ir Viktorui Gintauskui, kurie jau daugiau kaip du dešimtmečius gyvena kartu, šių metų vasaris įsimins ilgam. Jų laukė maloni staigmena, kai jau suaugę vaikai su visais anūkais susirinko švęsti bei dalyvauti Lietuvos šimtmečio renginiuose ir pasinaudojo proga pasveikinti savo tėvelius 65-ojo gimtadienio proga.  

Fotografas Tadas KAZAKEVIČIUS objektyvą kreipia ten, kur slypi praeitis, kur dabarties ženklai, simboliai, kad užfiksuotų juos ateičiai. Joje visa tai regėsis kaip tikrų tikriausi artefaktai, kurių vertė matuojama jausmo, emocijos, atminties kategorijomis.

„Kai klausau, ką mokykloje kalba vaikai, man atrodo, kad jie peraugo savo tėvus. O gal jie tik pas mus tokie?“ – stebisi pradinės mokyklos „Upė“ ir vaikų darželio „Tele Bim Bam“ įkūrėja, vis rečiau scenoje pasirodanti Neringa ČEREŠKEVIČIENĖ. Kiekvieną rytą šiomis ypatingomis Lietuvai dienomis su vaikais ji kalbasi apie tai, kas turėtų išauginti tvirtas jų lietuvybės šaknis. „Vertybės yra išugdomos“, – visiškai neabejoja Neringa.

Kai su filosofu Arvydu Šliogeriu pasiryžtame kalbėtis apie kokį nors neeilinį Lietuvos žmogų, keičiame įprastinę mūsų sėdėjimo vietą: iš jaukiai „apgyventos“ virtuvės pereiname į „sterilų“ saloną. Net dopingų – kavos ir cigarečių – nepasiimame. Visiškas susikaupimas.

Valstybės atkūrimo šimtmetis skatina susimąstyti, kiek daug visko valstybėje įvyko ir pasikeitė per 100 metų. O ką šimtmetis reiškia žmogui?

Šilutėje gyvenanti šimtametė Elena Ūsienė sako esanti dėkinga už kiekvieną rytą ir tai, kad iki pat dabar gali džiaugtis gyvenimu, vaikščioti, susitikti su žmonėmis. Pasak jos, didžiausia ilgaamžiškumo paslaptis – meilė žmonėms, optimizmas ir, tikėtina, sportas.

Įdomi, spalvinga ir ryškiai bendruomenėje matoma yra šiandieninio mūsų puslapio viešnia Danguolė Juškienė (Balčiūnaitė). Smulkaus sudėjimo moteris ant savo pečių neša ir dalina kitiems įvairiabriaunių gėrybių lobius. Tokia misija jai nėra nei per sunki, nei varginanti.

D. Juškienė atsakė į pateiktus klausimus ir pasidalino savomis įžvalgomis.

Šiandien Vilniaus mažasis teatras švenčia – Lietuvos šimtmečio išvakarėse aktorė Eglė Gabrėnaitė apdovanojama Nacionalinekultūros ir meno premija. Kažkada į šį teatrą atėjusi iš Akademinio dramos teatro, kartu su pirmąja Rimo Tumino studentų karta, ji patikėjo Rimo Tumino idėja – sukurti savo teatrą. Šiandien ji tiksliai žino – tai buvo geriausias sprendimas jos gyvenime. Ji buvo viena iš nedaugelio, kuri patyrė laimę kurti teatrą ir užauginti nuostabiausių vaidmenų sodą.

Neseniai pasirodė naujas rašytojos Lauros Sintijos Černiauskaitės romanas „Šulinys“ (Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2018 m.), kuriame pasakojama apie aukos tapimą budeliu, sudėtingus suaugusiųjų santykius ir vaikų padėtį jų sukurtose situacijose, kai tenka tiesiog išbūti arba pranykti juodoje šulinio akyje.

Autorė teigia: „Tai tema, kurią norisi ne gvildenti, bet glostyti. Išglostyti iš jos visą blogį, kad grįžtų atgal į pragarą ir daugiau nesiteiktų mums rodytis. Tik kad galėtum glostyti, turi nuplėšti prikepusį tvarstį, perpjauti pūlinius, išvalyti, dezinfekuoti. Tai nemalonus, sunkokas darbas. Bet po jo telieka sveikti.“

Muzikantai Lietuvoje mažai bendrauja, bijo pasipasakoti, nesikeičia informacija. Muzikos salė knygų mugėje, ko gero, vienintelė vieta, kur galima visus sutikti ir pabendrauti, LRT RADIJUI sako muzikantas Andrius MAMONTOVAS. Kaip teigia jis, kai kurie žmonės skaičiuoja jo albumuose pavartotus žodžius: „Tiesą sakant, tai man tapo savotišku iššūkiu ir dabar, kai rašau dainas naujam albumui, sukūriau sau taisyklę – nepavartoti žodžio „dangus“.

Gražina VERŠINSKIENĖ

„Aš nesukaupiau didelių materialinių gėrybių, bet moralinio ir dvasinio turto, gėrio per tuos metus prisirinkau tiek daug, kad jo su kaupu many – galiu jį padalinti, užteks kiekvienam mažeikiškiui ir dar liks. Jaučiuosi laiminga, turtinga. Darbas man yra kartu ir pomėgis, gal todėl kitkam neturiu laiko“, – džiaugiasi Mažeikių choreografijos mokyklos direktorė, liaudiškų šokių studijos „Kauškutis“ meno vadovė Jolanta Tendienė.

Jau būdama ketverių Anželika Petrusevičienė slapčia nešė maistą iš namų beglobiams ir lauke vargstantiems kaimynų šunims, o šiandieną ji globoja organizacijos „Kaimo grandinė“ gyvūnus. „Tiems gyvūnams atiduodu ne tik daug laiko, bet ir daug širdies, todėl kiekvienas išsiskyrimas yra sunkus. Kas kartą su gyvūnu, atrodo, išvyksta ir dalelytė manęs“, – sako A. Petrusevičienė. Tiesa, pašnekovė apgailestauja, kad ne visi gyvūnai randa taip trokštamus namus, nors tiki, kad kai kuriems tiesiog reikia sulaukti savo žmogaus. 

Klaipėdoje gyvenanti aktorė, režisierė Virginija KOCHANSKYTĖ, automobiliu raizganti šalies miestus, miestelius ir kaimus, kuriuose pristato savo kūrybą, prisipažįsta naujai atradusi Klaipėdos valstybinį muzikinį teatrą.

Gražina VERŠINSKIENĖ

„Sakoma, susirask mėgstamą darbą ir nebereikės dirbti. Dirbti, žinoma, reikia, bet, kai darbas malonus, tai ir rezultatai džiugina“, – sako nuo 2014 metų pavasario paveldosaugininke pradėjusi dirbti Rūta Končiutė-Mačiulienė, todėl nekeista, kad pašnekovė darbe kartais užtrunka iki vėlumos, sakydama, kad darbas jai kartu ir pomėgis.

Gražina VERŠINSKIENĖ

Nuo pat ankstyvos vaikystės jis savo jėgas išbandė daugelyje sričių – dar aštuonmetis berniukas, o jau kerdžiaus padėjėjas... Bet didi vaikystės svajonė – būsiu direktorius. Ir ji išsipildė su kaupu – ne tik direktoriumi dirba, bet buvo ir Mažeikių rajono meras, Seimo narys. „Reikia tikėti savo jėgomis. Taip, visada pasitaiko ir nesėkmių, bet reikia nesustoti – tobulintis. Visada sakau: mokslas proto neduoda – mokslas duoda žinių“, – teigia UAB „Mažeikių šilumos tinklai“ generalinis direktorius Jonas Jurkus.

Praėjusią savaitę, per maldų už krikščionių vienybę aštuondienį, viename Lenkijos sostinės knygynų susitiko katalikė ir ortodoksas. Gintarui Sungailai, teologijos bakalaurui ortodoksų dvasinėje seminarijoje, Varšuvoje, – dvidešimt šešeri. Prieš tai jis studijavo filosofiją ir religijos studijas Vilniaus universitete. Man pasisekė, kad tądien po iškilmingų Viešpaties krikšto pamaldų pašnekovas turėjo kelias valandas laisvo laiko. Galėjau pakamantinėti ne tik apie jo kelią į Ortodoksų Bažnyčią bei kunigų seminariją, bet ir ekumenizmą, kurio Gintaras negiria, nors mūsų pokalbis buvo kuo ekumeniškiausias.

Fotografuoti moka beveik kiekvienas, o kurti fotografijos meną reikia dar ir talento. Šis pasakojimas – apie tokį žmogų ir jo pašaukimą.

Pašaukimo keliu

Mūsų rašinio herojus Sigitas Kazlauskas gimė Žemaičių Kalvarijoje, o šių metų kovo mėnesį minės savo penkiasdešimtąjį nueito gyvenimo kelio jubiliejų. Fotografas prisiminė, kad 1981 metais, vyresnių draugų paskatintas, pradėjo rimčiau domėtis fotografija. Būdamas trylikametis, tuomet įsigijo pirmuosius savo juostinius fotoaparatus ,,Vilija auto“, ,,Liubitel“, „Fed“, vis drąsiau fotografavo ir netgi buvo klasės fotografas. Pirmaisiais aparatais buvo įamžintos akimirkos iš klasės žiburėlių, klasiokai ir draugai, įvairios kelionės. Išfotografuotas juostas senuoju būdu (užtamsinta laboratorija, specialus didintuvas, ryškalai, fiksažas, džiovintuvai) apdorodavo ir gamindavo nuotraukas.

Antradienį Tirkšlių seniūnijos Lėtenių kaime 100 metų jubiliejaus proga „Sodros“ bei valdžios atstovų pasveikinta Stanislava Lementauskienė. Mažeikių rajone tai antrasis gyventojas, šiemet kartu su atkurta Lietuva švenčiantis 100-ąjį gimtadienį. Sausio 16-ąją pasveikintas Mažeikiuose gyvenantis šimtametis Juozas Vaitiekus.

Seserys Jūratė ir Vilma Samulionytės savo dokumentinėje juostoje „Močiute, Guten Tag!“ asmeniškai, atvirai, ir papokštaudamos, ir susižeisdamos mėgina skleisti savo vokietės močiutės gyvenimo istorijos uždangą. Pačios tapusios šio kelio filmo personažėmis, menininkės kalbina artimiausius šeimos narius, norėdamos sužinoti visą tiesą. Interviu su seserimis Samulionytėmis – apie tai, kur atvedė ši dramatiška ir jaudinanti kelionė.

„Opera bus ne apie prūsus. Prūsų vietoje gali būti lenkai, žydai, musulmonai, krikščionys, eretikai… Tai istorija apie skirtingų kultūrų, pasaulėžiūrų, tautų, požiūrių, filosofijos susidūrimą“, – savitą požiūrį į chrestomatinę Herkaus Manto dramą atskleidžia režisierius Gediminas Šeduikis, šiuo metu Klaipėdos valstybiniame muzikiniame teatre režisuojantis Giedriaus Kuprevičiaus operą „Prūsai“. Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmečiui dedikuota premjera įvyks vasario 17 d. Klaipėdos kultūros centre Žvejų rūmai.

Aktorė Larisa Kalpokaitė sausio pabaigoje švenčia gražų jubiliejų ir šia proga vasario 3 d. 18.30 val. kviečia į susitikimą Vilniaus mažajame teatre, kur vys jos romansų ir dainų vakaras „Mūs benamės sielos...“.

Tėvų skyrybos vaikų darželyje neatrodė didelė problema iki to momento, kai mūsų grupė gavo užduotį nupiešti šeimos medį. Man, šešerių metų vaikui, turinčiam, švelniai tariant, nestandartinę šeimą, tai buvo gana sunkiai įkandama užduotis. Tas medis net nebūtų apsiribojęs vienu kamienu. Tiesiog ne šeimos medis, o šeimos krūmai.

103-iojo gimtadienio sulaukusi senolė gyvena Vievio seniūnijoje Pylimų kaime (Elektrėnų sav.) kartu su dukros Teresos šeima. Sukaktuvininkė kilusi iš keturių vaikų šeimos, broliai žuvo kare, o sesuo mirė 91 metų. Genoefa užaugino dukrą, sulaukė dviejų anūkų ir keturių proanūkių.

„Mums skirta tiek daug – tik turėkime akis tai pamatyti, širdį – pamilti ir rankas – viską apglėbti. Darykime, ką galime, priemonėmis, kurias turime ir ten, kur esame“, – teigia Brigita Momgaudienė, Mažeikių darželio-mokyklos „Kregždutė“ direktorė, teigdama, kad meilė artimam – didelis dalykas, skatina pastebėti mus supančius žmones, tiesiog juos mylėti. Gyvenime rasti daugiau pozityvumo, daugiau šypsotis, apglėbti kitus atjauta, dėmesingumu, pagarba. Interviu su ja.

„Būdama dešimtokė, bėgimo rungtyje užėmiau 4 vietą Lietuvoje. Tada pagalvojau – pasitreniruosiu mėnesį ir pasižiūrėsiu kaip pagerės rezultatai. Tas mėnuo tęsiasi jau beveik 13 metų“, – sako lengvaatletė Vaida Žūsinaitė, kuri dabar per metus nubėga apie 7 tūkst. km. Bėgimo entuziastų socialiniuose tinkluose mėgstama sportininkė atranda laiko ir kitam savo potraukiui – karybai.

Jie vis daugiau darbų atlieka už žmones ir, neabejojama, visiškai įsilies į kasdienį gyvenimą. Jau dabar jų konstravimu noriai domisi ne tik profesionalūs inžinieriai, bet ir studentai. Praėjusių metų pabaigoje KTU Panevėžio technologijų ir verslo fakulteto (PTVF) studentas Giedrius Liaučys dalyvavo sumo robotų varžybose Japonijoje ir pateko tarp geriausiųjų pasaulyje.

Panevėžio rajono savivaldybės taryba priėmė sprendimą suteikti Panevėžio rajono Garbės piliečio vardą Panevėžio vyskupui emeritui Jonui Kauneckui.

Nutrūktgalviškus triukus atliekantis Vygintas Mažeika sportu susidomėjo dar vaikystėje. Šiuo metu vaikinas veda akrobatikos treniruotes, užsiima filmavimu, montavimu, fotografija. Vaikinas sako, kad būtent sveikas gyvenimo būdas padeda išlaikyti jėgas tokiam aktyviam gyvenimui.