Sunku patikėti, kad pagaliau mus užklupo šimtmetis. Tarp įvairių jubiliejinių renginių ir iniciatyvų kažkaip nejauku, nes taip ir nesuprantu, kaip reikia jį švęsti. Jaučiau, kad man kyla nerimas – gal aš kažką praleidau ir nepastebėjau svarbiausio? O gal apskritai nežinau, ką reikia daryti? Ar šimtas laužų Gedimino prospekte yra svarbiausias jubiliejinės dienos aspektas? O gal minėjimas Seime? O gal nubėgti į filmą „Pelėdų kalnas“? O gal į parodą? O gal tiesiog įsijungti televiziją?..
Visgi šventinę savaitę apsisprendžiau nueiti į Signatarų namus pamatyti Vasario 16-osios akto rankraštį. Tiesa, jame signataro Stanislovo Narutavičiaus pavardės aiškiai matoma lenkiška transkripcija privertė susimąstyti, kaip tai galėtų paveikti valstybinės kalbos konstitucinį statusą. Taip pat pagalvojau, kad visgi tai, jog iki šiol nėra surastas Vasario 16-osios akto originalas (ir net neaišku, kas yra tas originalas), šiam Aktui suteikia tam tikrą mistiškumą, kas yra kiekvieno pirminio akto būtinas atributas. Tačiau šis mistiškumas niekaip nepaneigia jo tikrumo. Juk niekas nežino, kur yra (ir kas yra) Šventojo Rašto originalas, bet tai niekaip nekenkia jo autoritetui.
1918 m. Vasario 16-osios aktas yra archetipinis teisės aktas modernios lietuvių tautos valstybingumo sąmonėje, asocijuojantis su visa Pirmosios Lietuvos Respublikos tradicija, pokario partizanų pasipriešinimu ir antisovietine rezistencija okupacijos metais. Beveik kiekviename miestelyje yra Vasario 16-osios gatvė, o Hiutenfelde, Vokietijoje – Vasario 16-osios gimnazija, kurią prieš dešimt metų ir man pasitaikė proga aplankyti. Galima sakyti, jog šis Aktas padėjo ir lietuviškos teisinės (konstitucinės) terminijos pamatus. Tokie teisiniai terminai, kaip „tautos atstovybė“, „tautų apsisprendimo teisė“, „valstybė“, „sostinė“ (vietoj „sostapilė“), „nepriklausoma“ (vietoj „neprigulma“ ar „liuosa“), „Steigiamasis Seimas“, „nutarimas“ ir kiti – negrįžtamai įėjo į mūsų sąmonę ir kasdienę vartoseną. Galų gale dėl Akto viešo paskelbimo „Lietuvos Aide“ jį galima laikyti ir apskritai pirmuoju teisės aktu, kuriame šiuolaikine lietuvių rašyba buvo užrašyti ne tik minėti, bet ir Lietuvos bei Vilniaus terminai. Galima teigti, kad tai teisės aktas, kuris išlaikė laiko išbandymą ir nei savo turiniu, nei forma neprarado aktualumo ir reikšmės dabartinei Lietuvos teisinei sistemai.
Visgi man tikrai keista, kodėl pastaraisiais metais žiniasklaidoje tiek daug informacijos apie Vasario 16-osios akto originalo paieškas, bet tiek mažai apie jo turinį. Ar tai reiškia, kad jo turinys mums savaime suprantamas? Pavydžių tiems, kurie dar nėra šio Akto atidžiai perskaitę – jų dar laukia didelis pažinimo džiaugsmas, kurį turėjau jį analizuodamas. Drįstu manyti, jog šio Akto turinio reikšmių atradimai mūsų visuomenės vis dar laukia. Jos vis naujai atsiskleis laikui bėgant. Ne be reikalo amerikietis B. Ackermanas sakė, jog kai kuriais istorijos momentais ima ir ištrykšta „tautos genijus“. Manau, kad taip ir atsitiko mūsų tautoje 1918 metais (kaip, beje, ir 1990-aisiais).
1918 m. Vasario 16-osios akto steigiamosios nuostatos
Visų pirma galime kelti klausimą, koks žodis šiame Akte yra svarbiausias? Mano manymu, svarbiausia čia yra vadinamoji steigiamoji klauzulė, pasireiškianti žodžiais: „skelbia atstatanti [...] Lietuvos valstybę“. Įdomu yra tai, jog ši padalyvio „atstatanti“ forma gali būti suvokiama dvejopai: kaip reiškianti jau užbaigtą ir kaip nuolat besitęsiantį veiksmą. Man įdomesnė yra besitęsiančio veiksmo reikšmė, nes tai reiškia, kad valstybės atstatymas nėra vienkartinis baigtinis veiksmas, o – nuolatinis mūsų darbas ir kūryba. Kitaip tariant, atstatymas vyksta nuolat. Jis yra artimesnis ne daiktavardžiui, bet veiksmažodžiui. Dar svarbiau, kad at-statymas reiškia, jog mes statome ne tuščioje vietoje, o stovime ant LDK ir dar ankstesnio mūsų valstybingumo istorinio bei kultūrinio paveldo pamato, kurį būtina įtraukti į šį statybų procesą. Taip buvo XX amžiaus pradžioje, taip yra ir XXI amžiuje. Kitaip tariant, Vasario 16-osios Lietuva, iš vienos pusės, yra visiškai naujas Lietuvos valstybingumo etapas ir reiškinys, atsisakantis ankstesnio Lietuvos valstybės luominio paveldo, tačiau iš kitos pusės, savo šaknis leidžiantis į viduramžius siekiančią šalies valstybingumo tradiciją, ką nurodo ne tik pats žodis at-statymas, bet ir šio akto nuorodos į istorinę LDK sostinę Vilnių bei Steigiamąjį Seimą. Čia norėčiau pabrėžti, jog Lietuvos valstybingumo atkūrimo procese naujumo elementas jokiu būdu neprieštarauja tęstinumui, bet papildo vienas kitą.
Taip pat įdomu yra mąstyti apie tai, kad neįmanoma atstatyti valstybės slapta, o reikia šią kūrybinę ir pilietinę evangeliją skelbti visiems aplinkiniams („skelbia atstatanti“). Tai mūsų pareiga. Kaip žinoma, pirmąkart ši žinia buvo paskelbta 1918 m. vasario 19 d. „Lietuvos aido“ numeryje, kurio dalis tiražo buvo slapta nuo okupacinės vokiečių valdžios išplatinta. Viešas teisės akto paskelbimas yra būtinas jo galiojimo reikalavimas. Todėl drįsčiau sakyti, jog būtent minėtas „Lietuvos aido“ numeris, iš kurio Lietuvos žmonės ir sužinojo apie nepriklausomybės paskelbimą (bei galėjo apsispręsti jį ginti), yra mūsų modernaus valstybingumo atgimimo sertifikatas.
Pagaliau man įdomu, jog, net skaitant dar nepublikuotą Nepriklausomybės akto egzempliorių, neįmanoma užčiuopti valstybės įsteigimo momento ar akimirkos (čia turiu omenyje „atstatymo“, kaip užbaigto veiksmo reikšmę), nes šis momentas tarsi transcendentiškai „išsprūsta“ mums iš rankų ir pasirodo tik retrospektyviai, t. y. jau kaip įvykęs Lietuvos valstybės atstatymo įvykis. Aišku, dar didesnį retrospektyvinį atstumą jaučiame, jei skaitome 1918 m. vasario 19 d., antradienio, „Lietuvos aido“ numerio Nepriklausomybės akto tekstą, nes šioje publikacijoje sužinoma, jog valstybės atkūrimo momentas jau buvo įvykęs prieš tris dienas, t.y. 1918 m. vasario 16-ąją. Nors neįmanoma užčiuopti valstybės atstatymo momento akimirkos, mums to ir nereikia, nes retrospektyvus suvokimas, kad nepriklausomybės jau atkurta, kviečia mus ją ginti, o apgynus – toliau kurti.
Vasario 16-osios aktas – Lietuvos konstitucinis pamatas
Čia įdomu pabrėžti, jog 1918 m. Vasario 16-osios aktas, iš vienos pusės, kildina save iš 1917 m. rugsėjo 18–23 d. Vilniaus konferencijos, o iš kitos pusės – nukreipia į ateityje turintį būti „sušauktą steigiamąjį seimą“ ir šia prasme – į mums žinomą Steigiamojo Seimo 1920 m. gegužės 15-osios rezoliuciją, nustačiusią Lietuvos valstybės respublikinę formą. Taigi, Vasario 16-osios aktas, nors ir būdamas pirmasis modernios Lietuvos valstybės teisės aktas, visgi remiasi 1917 m. rugsėjo Vilniaus konferencijos nutarimais (kurie visų pirma yra politiniai, o ne teisiniai sprendimai) ir paveda save galutinai legitimuoti Steigiamajam Seimui. Todėl galima teigti, kad Steigiamojo Seimo 1920 m. gegužės 15 d. rezoliucija yra 1918 m. Vasario 16-osios akto dalis, nes būtent ji ir įgyvendinimo pastarajame akte Steigiamajam Seimui suformuluotą uždavinį – nustatyti „valstybės pamatus“.
Dar kitaip tariant, 1918 m. Vasario 16-osios aktui reikėjo minėtos Steigiamojo Seimo rezoliucijos. Būtent dėl šios priežasties 1990 m. Kovo 11-osios aktas „Lietuvos Valstybės konstituciniais pamatais“ įvardino 1918 m. Vasario 16-osios aktą kartu su 1920 m. gegužės 15-osios Steigiamojo Seimo rezoliucija. Maža to, 1992 m. Konstitucijos 150 straipsnis (per nuorodą į 1992 m. birželio 8 d. konstitucinį aktą) pripažino 1918 m. Vasario 16-osios aktą (kartu su 1990 m. Kovo 11-osios aktu) Lietuvos Respublikos Konstitucijos sudedamąja dalimi. Šį Vasario 16-osios akto nekeičiamą konstitucinį pobūdį sutvirtina ir tai, jog jis pats ar jo minėtos svarbiausios konstitucinės vertybės (visų pirma nepriklausomybė ir demokratija) buvo patvirtintos visuose vėlesniuose svarbiausiuose Lietuvos konstituciniuose aktuose: 1920 m. gegužės 15 d. Steigiamojo Seimo rezoliucijoje, 1922 m. Konstitucijoje, 1949 m. LLKST deklaracijoje, 1990 m. Kovo 11-osios akte, 1991 m. vasario 11 d. konstituciniame akte ir pagaliau – 1992 m. Konstitucijoje. Todėl galėtume pasakyti, kad Vasario 16-osios aktas – tai ne tik Lietuvos konstitucinis pamatas, bet ir nekeičiama Lietuvos Konstitucijos dalis.
1917 m. gruodžio 11-osios ir 1918 m. Vasario 16-osios aktų santykis
Pastaruoju metu vėl suintensyvėjo diskusijos dėl 1918 m. Vasario 16-osios ir 1917 m. gruodžio 11-osios aktų santykio, primenant, jog Vokietija 1918 m. kovo 23 d. pripažino Lietuvą ne 1918 m. Vasario 16-osios, o 1917 m. gruodžio 11-osios akto pagrindu, pagal kurį Lietuva turėjo būti susieta su Vokietija karo, susisiekimo, muitų ir piniginės sistemos konvencijomis. Nesiveliant šiame straipsnyje į istorinius argumentus, kodėl Lietuvos Tarybos dauguma, spaudžiama okupacinės vokiečių valdžios, apskritai sutiko priimti šį kontroversišką 1917 m. gruodžio 11-osios aktą, būtina pasakyti, jog teisine prasme pastarasis aktas gali būti vertinamas kaip politinio pobūdžio ketinimų protokolas, o ne kaip teisės aktas, nes jis niekada nebuvo viešai paskelbtas (teisės akto galiojimui būtinas jo viešo paskelbimo faktas), be to, netgi teoriškai prilyginant jį teisės aktui, pagal teisės principą lex posterior derogat legi priori – esant teisės aktų konkurencijai, vėlesnis 1918 m. Vasario 16-osios aktas naikina ankstesnįjį.
Beje, tai pagal kokį Tarybos aktą Lietuvos nepriklausomybę pripažino Vokietija, konstitucine (nacionaline) prasme Lietuvai neturėjo jokios reikšmės, nes Lietuva 1917 m. gruodžio 11-osios akto savo teisinėje (juo labiau – konstitucinėje) sistemoje niekada nėra minėjusi. Visgi iš dabartinės Lietuvos narystės Europos Sąjungoje perspektyvos vertinant 1917 m. gruodžio 11-osios aktą, paradoksaliai galima pastebėti, jog šiuo metu tam tikra apimtimi kai kurios minėtame akte minimos „keturių konvencijų“ nuostatos Lietuvoje (aišku, visai kitu pagrindu) visgi galioja: Lietuva su Vokietija turi tą pačią valiutą, muitų tarp Lietuvos ir Vokietijos nėra, judėjimo laisvė tarp Lietuvos ir Vokietijos yra visiškai garantuota, o nuo 2017 m. Lietuvoje dislokuotas Vokietijos vadovaujamas NATO batalionas. Įdomu, ar ne?
Šimtmečio jubiliejus ir idėja Lietuvai
Vis dėlto Vasario 16-osios aktas mums svarbus ne tiek dėl jo istorinių ir teisinių reikšmių, kiek atsakant į klausimą, kaip jis mums yra svarbus ir aktualus šiandien. Kaip jau minėjau anksčiau, iki šiol Lietuvos žiniasklaidoje Vasario 16-osios aktas buvo pristatomas tik kaip istorinis aktas, nelabai kreipiant dėmesio į jo turinį. Todėl šiandien mums, kaip ir 1949 metų partizanų bunkeryje Minaičiuose ar 1990 m. kovo 11-ąją Aukščiausioje Taryboje, būtina šį Nepriklausomybės aktą aktualizuoti, kad jis mus uždegtų naujai kūrybai ne mažiau nei V. Kudirkos „Tautiška giesmė“ ar Maironio „Lietuva brangi“.
Jau straipsnio pradžioje minėjau, kad vienas iš Vasario 16-osios akto dabartinio aktualizavimo simbolių galėtų būti jame minima nuolat besitęsiančio valstybės „atstatymo“ idėja, papildyta kito čia vartojamo gražaus lietuviško pasakymo „vienu balsu [nutarė]“. Kitaip tariant, šiandien, kaip ir prieš šimtą metų, ne mažiau svarbu, kad kiekvienas iš mūsų rastume savo vietą mūsų bendros tėvynės rūmo (at)statymo darbuose, kurio yra tiek daug ir kurie yra tokie įvairūs: nuo mokslo, meno ar sporto iki verslo ar darbo valstybinėje tarnyboje. Tuo tarpu visų skirtingų politinių pažiūrų Tarybos atstovų „vienu balsu“ pritarimas Vasario 16-osios aktui kviečia ir mus svarbiausiais valstybės ir tautos gyvenimo klausimais ieškoti ir rasti sutarimą.
Pagaliau norėčiau atkreipti į dar vieną Vasario 16-osios akto nuostatą, teigiančią, kad nepriklausomą Lietuvą reikia atkurti „demokratiniais pagrindais“. Šiandien Europoje (o ir kituose kontinentuose) demokratijai vėl iškilo pavojus, todėl (kaip dabar madinga) noriu pasiūlyti idėją Lietuvai – tapkime demokratijos pavyzdžiu tiek savo kaimynams Europoje, tiek ir pasaulio bendruomenei, ypač pastaruoju metu sustiprėjus autoritarizmui ir iš demokratijos lyderystės pasitraukus Jungtinėms Valstijoms. Aišku, demokratija nesivysto linijiniu būdu, tai rodo ir mūsų valstybės istorija, tačiau alternatyvaus kelio valstybių vystymuisi nėra. Pagaliau juk nieko nekainuoja Lietuvoje stiprinti teisinės valstybės principą (ypač valdžių padalijimą), plėsti tiek parlamentarizmą, tiek ir tiesioginės demokratijos instrumentus bei dar geriau garantuoti lygiateisiškumą ir žmogaus teises (pvz., pastaruoju metu vis siaurinamą religijos laisvę ir kitas prigimtines žmogaus teises). O šis mūsų tikėjimas demokratija Lietuvoje galėtų užkrėsti kaimynus bei platesnę tarptautinę bendruomenę. Taigi, išdrįskime prisiimti lyderystę, puoselėdami Vasario 16-osios „demokratijos pagrindus“, taip ne tik užtikrinsime santarvę savo valstybėje, bet ir išgarsinsime Lietuvos vardą pasaulyje.
Teksto autorius – Viniaus universiteto Teisės fakulteto docentas, Ateitininkų federacijos pirmininkas.
