Komentaras
Viskas, kas nutiko per 2015 metus, buvo prognozuojama šių metų pradžioje, stebino jų viduryje ir tebėra sunkiai suvaldoma jų pabaigoje.
Sausį žinojome, kad karas Sirijoje milijonus žmonių paliko skurde ir neviltyje; kad intervencija Libijoje sukūrė anarchiją toje šalyje; kad Afganistane padėtis blogėja, o ne gerėja, kad Eritrėja ir Pietų Sudanas yra pragaro skylės ir kad islamo ekstremizmo prakeiksmas sklinda dalyje Vakarų Afrikos – taip pat tarp radikalizuotų viltį praradusių žmonių Vakarų Europoje.
Jau tuomet žinojome, kad pabėgėliai iš visų tų šalių stengiasi rasti kelią į Vakarus – genami tikros tiesioginių persekiojimų baimės, tiesiog norėdami geresnio gyvenimo arba vadovaudamiesi visokiais tarpiniais sumetimais. Žinojome, kad Europos Sąjunga įpratusi daryti per mažai ir per vėlai, kad vokiečiai yra valdingi ir idealistiškai nusiteikę ir kad liberalioji banga Vidurio bei Rytų Europoje sparčiai slūgsta.
Žinojome, kad Vladimiro Putino Rusija pasiryžusi neleisti žlugti al Assado režimui Sirijoje ir kad jis turi negailestingą įprotį pastebėti ir išnaudoti Vakarų silpnąsias vietas. Žinojome, kad Obamos administracija yra silpniausia ir blogiausia per šiuolaikinės Amerikos istoriją; kad Turkija valdoma ūmaus ir ekscentriško autokrato; kad Britanija yra susitelkusi į savo neurozes dėl Europos; kad Kinijos augimas lėtėja – tuo pačiu vėsindamas žaizdrą, kurio liepsna varė pasaulio ekonomiką. Žinojome, kad Europos centrinis bankas neleis žlugti bendrajai valiutai.
Ir vis dėlto stebėjomės, kai milijonas ar daugiau desperatiškų migrantų pateko per Graikiją ir Balkanus į saugią Šiaurės Europą, kur Vokietija ir Švedija laikėsi europinių principų, kurių atsisakė beveik visos kitos šalys. Stebėjomės, kai Šengeno zona palūžo dėl susidariusios įtampos. Stebėjomės, kai Kremlius mus apvyniojo aplink pirštą Sirijoje, kai Recepas Tayyipas Erdoganas pražudė taikos procesą su kurdais ir sugriežtino represijas. Stebėjomės dėl Paryžiaus atakų.
Tiesą sakant, kai kurių netikėtų įvykių tikrai buvo. Irano branduolinė sutartis žymėjo įsidėmėtiną proveržį. Kaip ir Graikijos finansų išgelbėjimas. Nesvyruojantis Vokietijos atsisakymas nustatyti didžiausią prieglobsčio ieškotojų skaičių žymėjo tos šalies kalto tipenimo Europos valdžios koridoriuose pabaigą. Dabar matome naują Vokietiją: teisuolišką ir pasitikinčią savimi; norinčią, kad visi Europoje sektų jos pavyzdžiu.
Tačiau dažniausiai būna sunku priskirti mūsų politikos formuotojams tokį didelį toliaregiškumą.
Visuomenė ir elitas yra vienodai išsekinti praeitų metų ir baiminasi to, kas laukia priešakyje. Pasitikėjimas mūsų vadovų kompetencija blėsta.
Vis dėlto niūri gruodžio prieblanda galbūt pernelyg sutirštinama. Esama kai kurių priežasčių džiūgauti. Didžiausia iš jų – Ukraina. Rusijai nepasisekė sukurstyti sukilimo visoje „Novorosijoje“ – rusakalbiuose rytuose ir pietuose. Ji nepalaužė nei Ukrainos armijos (kad ir kaip ji būtų apgailėtinai vadovaujama ir aprūpinama), nei Ukrainos žmonių valios, nenuvertė išrinktos vyriausybės. Visa tai įvyko dėl pamokų, į kurias turėtume atsižvelgti ir mes savo daug stipresnėse bei turtingesnėse visuomenėse: ukrainiečiai išgyveno, nes nebuvo įbauginti. Mes pralaimime, nes pasidavėme baimei.
Visa tai veda prie svarbesnio klausimo. Vladimiras Putinas pademonstravo savo stipriąsias ir silpnąsias vietas. Jis – puikus taktikas, pasižymintis vėtyto ir mėtyto KGB karininko negailestingu oportunizmu. Tačiau jis nesugebėjo modernizuoti Rusijos ekonomikos arba sukurti tvarių politinių aljansų su šalimis, kurios gali padėti Rusijai apsaugoti savo interesus.
Ir Vakarai jam duoda atkirtį. ES nepanaikino sankcijų – ji jas pratęsė. Ji laiko sugriebusi už gerklės „Gazprom“. Rusijos didžioji energetinė grėsmė – „Pasibjaurėtinas dujininkas“ – klibinkščiuoja tolyn nuo Europos. NATO savo ruožtu stiprina savo vaidmenį pažeidžiamose šiaurės rytų šalyse. Aljansas surengė savo didžiausias pratybas nuo Šaltojo karo pabaigos – „Trišakė jungtis“ (Trident Juncture). Vakarai pradeda tvarkytis su Rusijos propaganda. Švedija ir Suomija stiprina bendradarbiavimą gynybos srityje, bendras pastangas su kaimynėmis ir artėja NATO link.
2016-aisiais galime tikėtis daugiau to paties. Kol Angela Merkel valdžioje, Vokietija neapleis savo sąjungininkų Rytuose. Mano pirmoji prognozė 2016 metams – kad Europos Komisija pasirūpins, jog dujotiekis „NordStream 2“ niekada nebūtų pastatytas, kad ir kaip to trokštų Vokietijos pramonė ir vokiečių socialdemokratai. Komisija užblokavo „South Stream“ – Rusijos planą nutiesti neteisėtą vamzdyną Juodosios jūros dugnu ir per Balkanus. Ji gali tą patį padaryti Baltijos jūroje.
Mano antroji prognozė – kad Švedijos valdantieji socialdemokratai 2016 metais surengs partijos suvažiavimą, kuriame atsisakys savo nusistatymo prieš šalies narystę NATO. Suomija irgi nedelsdama pakeis savo nuomonę. Galbūt to nebus spėta padaryti iki Aljanso viršūnių susitikimo Varšuvoje, tačiau dėl Rusijos chuliganiško elgesio su NATO nepriklausančiomis šalimis narystė tapo beveik neišvengiama. Nors Rusija mėgino Vakarus suskaldyti, ji iš tikrųjų juos suvienija.
Mano trečiasis ir dar drąsesnis spėjimas – kad Šengeno zona taps daug panašesnė į valstybę, faktinį Šengenlandą. Euro zonos krizė pateikia įdomių panašumų. Kaip ir Šengenas, euro zona buvo sukurta dėl įpročio trokštamą laikyti tikra. Ji turėjo centrinį banką, kuris negalėjo įsikišti krizės atveju. Ji leido nacionalinėms vyriausybėms nesilaikyti biudžetų deficito apribojimų. Ji neturėjo tinkamo bankų priežiūros mechanizmo. Rezultatas buvo visų šalių (vokiečių skolintojų ir besiskolinančių graikų) beatodairiškas elgesys, vėliau sukėlęs didžiulę nesantaiką.
Tačiau dabar euro zonos architektūra pasikeitė. Turime intervencinį centrinį banką, biudžetų priežiūros instituciją, kuri aiškiai yra viršesnė negu rinkėjų pasirinkimas (paklauskit apie tai graikų), ir bendros bankų priežiūros sistemos rudimentus. Kai kurie elementai išlieka neišbaigti (pavyzdžiui, finansų pervedimas), o šios sistemos ekonominė, politinė ir socialinė kaina buvo pasibaisėtina, bet dabar galima įžvelgti, kad euro zona, kuri dabar glaudžiau integruota negu kada nors anksčiau, gali išgyventi ir galbūt netgi klestėti.
Tas pats procesas dabar vyksta Šengeno zonoje. Vokietija nenoriai ir vėluodama stengiasi prastumti bendrą požiūrį į migraciją ir Europos išorinių sienų saugumą. Kitos šalys, nors ir murmėdamos, tai priima. Virš statybvietės tvyro dūmai ir dulkės, bet jau ryškėja naujo pastato kontūrai.
Pavyzdžiui, išorinė Šengeno zonos siena bus ginama, kad migracija vyktų tvarkingai. Jeigu Graikija negali pati apginti savo salų sienų ir nepriims pagalbos iš ES, ji negalės pasilikti Šengene. Šengenlandas turės griežčiau nustatyti žmonių, gyvenančių jo teritorijoje, tapatybę. Socialinė integracija yra svarbiausias civilizacijos komponentas.
Dauguma žmonių mokės mokesčius, laikysis įstatymų ir bus malonūs vieni kitiems, jeigu tik žinos, kad kiti elgiasi lygiai taip pat. Uoliems privatumo šalininkams pirštų atspaudų ėmimas, tinklainės skenavimas ir veidų atpažinimo algoritmai gali atrodyti atgrasūs, tačiau susidūrus su daugybės žmonių judėjimu, biometrinė identifikacija yra labai svarbi, siekiant nustatyti atvykėlių skaičių ir išvengti piktnaudžiavimo. Europos pareigūnai turėtų pasimokyti iš Estijos, kad įsitikintų, jog tokia sistema veikia saugiai, patikimai ir pigiai.
Šengenlandas taip pat palengvins galimybę gauti prieglobstį žmonėms, kuriems iš tikrųjų jo reikia, ir sunkiau tiems, kurie nori pažeidinėti taisykles. Nėra jokios prasmės suteikti privilegijų fotogeniškiems žmonėms, kurie uoliai stengėsi (arba sumokėjo), kad įveiktų didelį atstumą ir pasiektų ES sienas, bet diskriminuoti tuos, kurie yra įstrigę pabėgėlių stovyklose dėl trapios sveikatos arba įsipareigojimų šeimai.
Mano ketvirtoji prognozė – kad Europa taps daug griežtesnė, projektuodama savo galią už savo sienų. Saugumas – šalies arba aljanso – prasideda ne pasienyje. Jis prasideda toli kitapus sienos. Europos Sąjunga turi pradėti elgtis kaip imperinė supervalstybė, kokia iš tikrųjų yra. Jos bendrasis vidaus produktas didesnis negu Jungtinių Valstijų; ji turi daugiau gyventojų. Ji privalo stabilizuoti savo periferiją. Jeigu to nepadarys, ES pati bus destabilizuojama savo periferijos. Tai suponuoja precedento neturintį griežtą elgesį užsienio politikoje. Mums reikia Europos armijos (siūlyčiau jį kurti Prancūzijos užsienio legiono pagrindu). Ji turėtų perimti kontrolę ir nuraminti padėtį teritorijoje, prireikus naudodama mirtiną jėgą, o tuomet administruoti tas teritorijas pasitikėjimo principu.
Mano paskutinė prognozė – kad Britanija nubalsuos pasilikti Europos Sąjungoje. Referendumas yra apgailėtinas lošimas iš šalies ateities. Tačiau tada, kai kampanija iš tikrųjų prasidės, jėgų pusiausvyra bus smarkiai pakrypusi už narystės tęstinumą. Beveik visas verslas, profesinės sąjungos, visi universitetai ir kultūros elitas, didžioji dalis vietos administracijų ir jaunesnių negu 40 metų žmonių, didžioji dalis Škotijos, Velso ir Šiaurės Airijos gyventojų, didžioji dalis žiniasklaidos – visi jie pasisako už pasilikimą ES. Tą patį sako visi iki vieno Britanijos užsienio sąjungininkai: vienintelė šalis, kuri nori Britanijos pasitraukimo, yra Rusija.
Nė viena iš šių prognozių nėra garantuota. Priekyje laukia daug kliuvinių. Per rinkimus Prancūzijoje ir kitur gali pasisekti antisisteminėms partijoms. Lenkija – didžiausia ir svarbiausia iš postkomunistinių šalių – atsidūrė stulbinamai nepatyrusios ir ekscentriškos vyriausybės rankose. Na, o beatodairiškas Putino režimas gali nuspręsti padidinti statymą karine provokacija, tikėdamasis, kad mes nesugebėsime atskleisti jo blefo.
Tačiau krizių dieta Europos lyderių valgiaraštyje įprasta. Manau, kad žengsime į 2016-ųjų pabaigą būdami geresnės būklės, negu esame dabar. Šia gaida norėčiau palinkėti visiems skaitytojams linksmų Kalėdų ir laimingų Naujųjų metų.
Edward LUCAS
Europos politikos analizės centro viceprezidentas ir britų savaitraščio „The Economist“ vyresnysis redaktorius
„BNS Spaudos centras“
