Kažkada lietuviškų kooperatyvų gaminamos žemės ūkio produkcijos skonį gerai žinojo visa Europa. Šiandien šalies ūkininkai vėl aktyviai skatinami kooperuotis, tačiau kooperacijos plėtra vis dar nėra tokia sparti, kaip norėtųsi – daugelis ūkininkų laikosi atsargaus požiūrio, labai trūksta ir iniciatyvių lyderių. Apie galimybes gamintojų kooperacijai 2014-2020 m. finansiniu laikotarpiu kalbėta Žemės ūkio ministerijos kartu su socialiniais partneriais ir ES žemdirbių organizacijas vienijančia COPA–COGECA surengtoje konferencijoje, kurioje savo patirtimi bei įžvalgomis pieno, vaisių ir daržovių, javų sektoriuose pasidalijo sėkmingai dirbantys Lietuvos ir kitų ES šalių atstovai.
Kaip kalbėjo konferencijoje dalyvavusi žemės ūkio ministrė Virginija Baltraitienė, šiuo itin sudėtingu metu, kai daugelis žemės ūkio rinkų patiria sunkumų, kooperacija yra viena iš galimybių padėti žemdirbiams išsilaikyti ir sustiprėti. Pasak ministrės, vis dar atsiliekame nuo visos Europos ir galime tik pavydėti šalims, kur ūkininkai jau daugiau kaip šimtą metų savo rankose laiko ne tik gamybą, bet ir perdirbimą bei realizaciją. „Mes vis dar turime kolūkių antspaudą ir žmonių sąmonę pakeisti labai sunku. Sudėtingiausia situacija pieno sektoriuje, kur daug smulkių ūkių, tačiau jie neturi kito kelio – tik susikooperuoti“, – sakė ministrė, pristatydama įvairias priemones, skatinančias kooperacijos plėtrą.
Apie Europos Sąjungos žemės ūkio kooperatyvų plėtrą kalbėjęs COPA–COGECA vyresnysis politikos patarėjas Prodromos Kalaitzis atkreipė dėmesį į tai, kad nors kooperatyvai Europoje veikia jau labai seniai, šiuo metu jų yra apie 22 000, tačiau rinkos vartojimo modeliai nuolat keičiasi ir ūkininkai turi būti lankstūs. „Šiais laikais rasti rinką daug sunkiau, neužteka nunešti savo produkciją į turgų, todėl kooperacija yra tikrai perspektyvi“, – teigė P. Kalaitzis, pateikęs ne vieną sėkmės pavyzdį iš savo gimtosios Graikijos gyvenimo.
Šiuo metu Lietuvoje yra apie 200 pripažintų žemės ūkio kooperatyvų. Valstybės ir Lietuvos kaimo plėtros programų paramos priemones kooperacijai skatinti aptarusi Žemės ūkio ministerijos Kaimo plėtros departamento direktorė Vilma Daugalienė paragino visus aktyviai naudotis šia parama ir atkreipti dėmesį į specialią priemonę – paramą gamintojų grupių organizacijoms. „Dviračio mes neišrasime, visur pasaulyje rinkoje dominuoja kooperatyvai“, – kalbėjo V. Daugalienė.
Štai Danijoje beveik visi gamintojai priklauso kooperatyvams. Šioje šalyje, turinčioje 3300 pieno ūkių, kuriuose laikoma nuo 50 iki 2000 karvių, yra tikrai daug pieno kooperatyvų. Apie kooperaciją Danijos pieno sektoriuje kalbėjęs Danijos žemės ūkio ir maisto tarybos atstovas Esben Tranholm Nielsen pabrėžė, kad kooperatyvai jų šalyje veikia kaip įmonės, prisijungti prie jų labai nesunku, o visi kooperatyvo nariai yra lygiaverčiai. Jis atkreipė dėmesį į tai, kad dalis kooperatyvo pajamų tenka konsultacijoms, investicijoms. „Ne visada svarbu būti dideliam, svarbiau – turėti gerą produktą“, – sakė svečias iš Danijos, kurioje šiuo metu stiprėja ekologinio ūkininkavimo idėjos.
Nors danai neslepia esantys priversti šiandien susiveržti diržus, tačiau Lietuvos žemės ūkio kooperatyvų asociacijos „Kooperacijoskelias“ prezidentės, žemės ūkio kooperatyvo „Pieno puta“ direktorės Jūratės Dovydėnienės nuomone, Lietuvoje situacija pieno sektoriuje daug blogesnė. „Be kooperacijos mes neišsiversime, smulkūs ūkis neturi jokių derybinių galių. Nors Lietuva orientuoja į kooperaciją smulkius ūkius, tačiau šis modelis tinka ir didesniems. Mums nereikia daugiau kooperatyvų – stambėti, jungtis turi jau esantys“, – kalbėjo J. Dovydėnienė. Jos nuomone, vienas aktualiausių klausimų – ūkininkų pasitikėjimas vienas kitu.
Senas kooperacijos tradicijas turi ir Belgija. Jos 4000 augintojų yra susibūrę į septynis kooperatyvus, eksportuojančius vaisus ir daržoves. Šie kooperatyvai labai sėkmingai bendradarbiauja ir su kolegomis iš kaimyninių šalių. Belgijos sodininkystės kooperatyvų asociacijos generalinio sekretoriaus Phillipe Appeltans nuomone, pavienis augintojas negali atremti visų rinkos iššūkių – į ją reikia eiti visiems kartu. Per dešimtmečius situacija Belgijoje keitėsi, tačiau dabar dėmesio centre yra gamintojų organizacijos – visi siekia bendradarbiauti su jomis.
Šiltnaminių daržovių augintojų žemės ūkio kooperatyvo „Agrolit“ patirtis kol kas nedidelė – tik penkeri metai. Kooperatyvo direktorius Vilius Jundulas seminaro dalyviams papasakojo apie priežastis, paskatinusias susiburti į kooperatyvą. „Šiltnamiuose užaugintos daržovės negali laukti, todėl tuo naudodavosi prekybininkai mažindami kainas. Labai sunku buvo konkuruoti ir su kitomis šalimis. Dalyvaudami parodose pastebime, kad šiandien visi pirkėjai pirmiausiai klausia, ar mes kooperuoti, nes tik tokiems teikiama pirmenybė“, – sakė V. Jundulas. Norint pasinaudoti ES parama, buvo įkurta vaisių ir daržovių gamintojų grupė. Per penkerius metus įsigyta nemažai transporto priemonių, taros plovimo įranga ir daug kitų reikalingų įrengimų. Kooperatyvo nariai daug dėmesio skiria aplinkos apsaugai, trys augintojai ruošiasi statyti naujus modernius šiltnamius. Kitų metų planuose – gamintojų organizacijos įkūrimas.
Apie Švedijos žemės ūkio kooperatyvų ir gamintojų organizacijų plėtrą ir kooperuoto verslo organizavimą javų sektoriuje papasakojusi Švedijos žemės ūkio kooperatyvo „Lantmännen“ Ryšių su savininkais padalinio direktorė Anna Carlström užtikrino, kad švedai savo kooperatyvais labai didžiuojasi. Dažniausiai šioje šalyje ūkininko ūkis priklauso 3–4 kooperatyvams. Šiandien ūkiai Švedijoje stambėja, vis daugiau dėmesio pradedama skirti perdirbimui. Kooperatyvai aktyviai siekia išplaukti į tarptautinius vandenis, veiklą plėtoja įvairiose srityse. Pavyzdžiui, „Lantmännen“ veiklos sektoriai yra žemės ūkis, mašinos ir maistas. Kooperatyvas kuria partnerystes su kitais kooperatyvais, turi partnerių Lietuvoje, Lenkijoje, Vokietijoje ir kitose šalyse, bet valdymas išlaikomas pačių ūkininkų rankose.
Lietuvos ūkininkus paraginęs veikti Lietuvos žemės ūkio kooperatyvų asociacijos „Kooperacijos kelias“ viceprezidentas, žemės ūkio kooperatyvo „Lietuviško ūkio kokybė“ direktorius Mindaugas Maciulevičius konstatavo, kad kooperatyvai neišvengiamai turi stambėti ir kooperuotis. „Bendra rinkodara, naudojant jau egzistuojančių kooperatyvų valdomus perdirbimo pajėgumus, bendras ženklas, bendra naujų rinkų paieška, naujų perdirbimo pajėgumų įrengimas. Jeigu norime būti konkurencingi, turime jungtis. Mūsų kiekiai pasaulio mastu yra nykštukiniai, tad reikia kalbėti ir apie Baltijos regiono kooperaciją“, – idėjomis dalijosi M. Maciulevičius, aktyviai dalyvavęs į konferenciją kviečiant kitų šalių dalyvius.
Konferencijos metu po kiekvieno pranešimo užvirdavo aktyvios diskusijos. Dalyviai domėjosi, kaip vyksta kooperatyvų finansavimas kitose šalyse, ar galimas privataus kapitalo įsiliejimas, ar yra apribojimų dėl norinčio į kooperatyvą įstoti ūkio dydžio, ar gali kooperatyvai sukurti gamintojų grupę ir kt. Lietuviai nebūtų lietuviai, jeigu nebūtų uždavę ir atsargaus klausimo „o kokie pavojai slypi kooperacijoje?“. „Sunku tiems, kurie nori būti išskirtiniai, kartais nelengva suderinti požiūrius. Beje, ūkininkas gali pasirinkti kitą kooperatyvą, kurio požiūris į rinką jam tinka. Žmonės kartais mano, kad tapę kooperatyvo nariais jie gali praslysti dėl kokybės, tačiau taip nebus. Taigi, visos kooperatyvų problemos panašios kaip ir bet kuriame kitame versle, tačiau svarbiausia tai, kad drauge galima nuveikti daugiau, o dirbti kartu – nieko nekainuoja“, – dėl atsakymo į šį klausimą visų konferencijos svečių iš užsienio nuomonė buvo vienoda.
Press
