Įvaikinimas ir vaikų globa – viena labiausiai stereotipų ir mitų apipintų socialinių sričių Lietuvoje. Šalyje labai trūksta visuomenės tolerancijos, supratimo ir pozityvaus požiūrio.
Tik kas trečias Lietuvos gyventojas sutiktų, jog šalia jo namų įsikurtų nedideli vaikų globos namai ar vaikų iki trejų metų globos namai. Mažiau nei dešimtadalis gyventojų pritartų, kad kaimynystėje įsikurtų proto ar psichikos negalią turinčių asmenų globos namai – atskleidė sociologinis tyrimas „Lietuvos gyventojų požiūris į institucinės globos pertvarką“.
Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos direktorė Alina Jakavonienė pateikia dažniausiai pasitaikančius mitus ir tikrąją situaciją.
1 MITAS: potencialiems įvaikintojams – milžiniška dokumentų rinkimo našta.
Tiesa: nemažą dalį duomenų, taupydami norinčiųjų įvaikinti laiką, surenka ir patikrina deklaruotos gyvenamosios vietos savivaldybės Vaiko teisių apsaugos skyriaus specialistai. Pavyzdžiui, ar įvaikintojai nėra teismo pripažinti neveiksniais arba ribotai veiksniais, ar nebuvo arba nėra apribota tėvų valdžia, ar įvaikintojai ir kiti kartu gyvenantys asmenys nėra teisti ar padarę administracinės teisės pažeidimų ir kt.
Ketinantys įvaikinti turi pateikti prašymą įvaikinti, asmens tapatybę patvirtinančio dokumento kopiją (notaro patvirtinimas nebūtinas, su originalu sutikrinama vietoje), nustatytos formos sveikatos pažymėjimą, santuokos liudijimo kopiją ir pažymą apie šeimos sudėtį (neretai tuo pasirūpina Vaiko teisių apsaugos skyrius), pažymas apie šeimos gyvenamąsias patalpas bei apie šeimos gaunamas pajamas ir / ar turimas santaupas.
Pavyzdžiui, šeimai norint gauti paskolą banke reiktų pateikti ne ką mažiau dokumentų.
Neretai Vaiko teisių apsaugos skyrių darbuotojai konsultuoja ir padeda įvaikintojams parengti procesinius dokumentus teismui ir juos patvirtina.
2 MITAS: globoti ar įvaikinti gali tik jaunos šeimos
Tiesa: Įvaikintojais gali būti pilnamečiai abiejų lyčių asmenys iki penkiasdešimties metų, tinkamai pasirengę įvaikinti. Išimtiniais atvejais teismas gali leisti įvaikinti ir vyresnio amžiaus ar nesusituokusiam asmeniui.
Globėju (rūpintoju) gali būti žmogus nuo 21 iki 65 metų amžiaus, jis nebūtinai turi būti susituokęs, neprivalo turėti jam nuosavybės teise priklausančio būsto. Svarbiausia – turėtų tinkamas sąlygas vaikui augti ir ugdytis. Sulaukę 65 m. bei vyresni gali tapti jaunesnio nei 10 metų vaiko nuolatiniais globėjais (rūpintojais), o vyresnio nei 10 metų vaiko – laikinaisiais arba nuolatiniais globėjais (rūpintojais). Vaiko artimiesiems giminaičiams (vaiko seneliai, broliai ir seserys) dėl jų amžiaus galimybė globoti (rūpinti) vaiką nėra ribojama. Artimuosius giminaičius gali globoti ir jaunesni nei 21 m. žmonės.
3 MITAS: norintys įvaikinti turi turėti daug pinigų.
Tiesa: iš tiesų norintiems įvaikinti reikalingiausia yra meilė vaikui ir noras padėti. Ikiteisminė įvaikinimo procedūra – įvaikintojų pasirengimas įvaikinti be tėvų globos likusį vaiką, kurį vykdo atestuoti socialiniai darbuotojai pagal Globėjų (rūpintojų) ir įvaikintojų mokymo ir konsultavimo programą – yra nemokama. Be to, teisės aktuose nėra reglamentuota, kokia turi būti šeimos turtinė padėtis, norint įvaikinti. Gaunamų pajamų orientacinis kriterijus – pakankama turtinė padėtis išlaikyti save ir įvaikintą vaiką. Galutinį sprendimą priima teismas.
4 MITAS: vaikų globos įstaigose auga tūkstančiai našlaičių.
Tiesa: vaikų globos įstaigose globojama (rūpinama) apie 3,3 tūkst. vaikų, likusių be tėvų globos. Tik 7 proc. vaikų, kurie per 2015 m. neteko tėvų globos, yra našlaičiai ir didesnė šių vaikų dalis globojama šeimoje.
5 MITAS: norintiems padėti vaikams, netekusiems tėvų globos – tik įvaikinimas arba globa
Tiesa: jei nenorite ar negalite įvaikinti arba globoti, tačiau norite prisidėti prie globos namuose augančių vaikų gerovės, esate kviečiami priimti vaikus laikinai svečiuotis. Tai pastovūs trumpalaikiai suplanuoti susitikimai savaitgaliais, švenčių ar vaiko atostogų metu su vaikų globos institucijoje augančiu vaiku.
Vaikui, kurio ryšiai su šeima ir giminaičiais nutrūkę, tokia draugystė yra labai svarbi, nes vaikui yra skiriamas individualus dėmesys, jis gali svečiuotis šeimos aplinkoje ir matyti kitokį šeimos modelį, nei matė, augdamas su biologiniais tėvais. Tik svarbu iš anksto vaikui sąžiningai pasakyti, jog jis kviečiamas į šeimą pasisvečiuoti, kad vaikas nekurtų nepagrįstų lūkesčių dėl jo įvaikinimo ar nuolatinio apsigyvenimo šioje šeimoje. Laikinas svečiavimasis taip pat skatina vaiko pasitikėjimą kitais ir savimi, ugdo atsakomybės jausmą bei formuoja teigiamą savęs vertinimą. Dėl svečiavimosi galimybės reikėtų kreiptis į savo gyvenamosios vietos Vaiko teisių apsaugos skyrių.
Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos informacija
