Samagono varytojai: draudimai – geriausia dovana „verslui“

Tyrimai rodo, kad beveik pusė, 42 proc., gyventojų Lietuvoje yra kada nors įsigiję alkoholinių gėrimų iš nelegalių pardavėjų ir tik penktadalis mano, kad nelegalaus alkoholio vartojimas ir jo sukeliamos pasekmės – didelė problema. 
Ekonomistai skaičiuoja, kad šešėlis pastaraisiais metais Lietuvoje mažėja, vis dėlto akivaizdu, kad „taškų“ pardavėjai bei samagono gamintojai klientų dar turi. Pabandėme išsiaiškinti – kas jie tokie: šešėlinio alkoholio pasaulio veikėjai ir kas turi įtakos jų „verslo“ klestėjimui.
Samagonščikai – intelektualūs vadeivos
Tyrimų bendrovė „Spinter tyrimai“ prieš kurį laiką atliko išsamų šalies gyventojų tyrimą dėl nelegalaus alkoholio vartojimo. Šio tyrimo rėmuose jie apklausė keliasdešimt ekspertų – teisėsaugos pareigūnų, medikų, prekybininkų, legalių ir nelegalių alkoholio gamintojų (samagonščikų). Pastaruosius  bendrovės vadovas Ignas Zokas apibūdina kaip sunkiau besiverčiančius, aukštojo išsilavinimo neįgijusius ir gana nedideles pajamas gaunančius asmenis. 
Tačiau Šalčininkų rajono policijos komisariato viršininkas Sigitas Urbonas tikina, kad I. Zokas kalba apie žemiausios grandies, prie samagono katilo dienas leidžiančius asmenis. O samagonščikų vadeivas jis prilygina geriausiems šalies verslininkams.
„Savo apsukrumu, įžvalga ir organizacinėmis savybėmis pasižymintys vadeivos (amžiaus vidurkis 30-50 m.) vairuoja automobilius, yra intelektualūs, apsukrūs. Nors dažnas įsivaizduoja juos kaip plikagalvius bedančius, besislapstančius miškuose”, – nelegalia veikla užsiimančius samagono gamintojus charakterizuoja S.Urbonas.
Pašnekovas daro prielaidą, kad miškuose samagoną verdantiems asmenims gelbėja bendraminčiai, pasiskirstę pagal tam tikras funkcijas.
„Ar gali sunkiai besiverčiantis bedarbis pats vienas organizuoti naminės varymo procesą? Juk norint jį įsukti reikia įrangos, cukraus, grūdų, taigi nemažai lėšų, mažai tikėtina, kad savo reikmėms žmogus virtų 400 litrų samagono“, – detalizuoja pašnekovas.
Užsiima organizuotos grupės
Į nelegalų „verslą“ įsisukę asmenys, pašnekovo vertinimu, įprastai žino, ką daro, nes nelegalia veikla verčiasi ilgą laiką. „Retas kuris kartą sulaikytas iš tos balos išbrenda“, – pasakoja policijos komisariato viršininkas. 
S. Urbonas atkreipia dėmesį, kad įprastai samagoną gamina iš anksto susitarusių žmonių grupė, kurios nariai už gerai atliktą darbą gauna savo atkatą. „Už kelis šimtus eurų tokios atsakomybės niekas nesiimtų, reikia manyti, kad kalbame apie tūkstančius“, – patikina S. Urbonas.
Tikėtina, kad ne vienas iš samagonščikų vadeivų iš šios veiklos namus pasistatė, automobilius nusipirko. Juk organizuoti samagono gamybą visose grandyse (nupirkti ir suvežti reikiamą įrangą, produktus samanei, pasirūpinti produkcijos realizacija, suburti patikimus žmones, gebančius veikti konspiraciškai), sugeba ne kiekvienas. Tam būtinas apsukrumas.
Priešingai nei manoma, samagonas verdamas ne tik kaimų kluonuose, ūkiniuose pastatuose, bet ir miestų daugiabučiuose, miškuose, o kai kada ir sunkiai prieinamose pelkėse. Pamiškėse uoliai plušančius samagono gamintojus išduoda salsvas duonos raugo kvapas, tačiau samanę dešimtmečiais varantys „profesionalai“ išmokę dirbti tyliai bei neutralizuoti naminės kvapą. 
Draudimai – paskata augti
Šiuo metu šešėlinis stiprusis alkoholis Lietuvoje sudaro 22 proc., nelegalios cigaretės – 20 proc., kuras – 15 proc. visos rinkos. Taigi maždaug penktadalis pridėtinės vertės šiuose sektoriuose sukuriama nelegalioje rinkoje. Tokius skaičius atskleidė Lietuvos laisvosios rinkos instituto atliktas šalies šešėlinės ekonomikos tyrimas. 
I. Zoko teigimu, rinkos mažėjimą konstatuoja  ir patys nelegalūs gamintojai. „Mūsų pirkėjai pamažu išmiršta dėl senyvo amžiaus ar pašlijusios sveikatos. Anksčiau dar mano kaimynas varė, bet numirė. Dabar vienas apylinkėje likau tai ir konkurencija mažesnė. Dar šiaip taip verčiuosi“, – tragikomiškas samagono rinkos realijas perteikė vienas  tyrimo informantų.
Nors ir skamba sarkastiškai, samagono gamintojai nuoširdžiai pritaria visoms valdžios ar visuomenininkų iniciatyvoms dėl alkoholio prieinamumo ribojimo. Pasak I. Zoko, lazda visuomet turi du galus ir jei kovodami su alkoholizmu rinksimės tik legalaus alkoholio prienamumo mažinimo kelią, patys įpūsime šviežios ugnies į jau pradedančius gesti samagonščikų katilus.
Internetinio šešėlio žemėlapio „Lietuva be šešėlio“ vadovas Kęstutis Kupšys sako, kad samagonščikų „aukso amžiumi“ buvo 2009-10 metai – iškart po krizės, kai alkoholiniai gėrimai, cigaretės ir degalai parduotuvėse ir degalinėse smarkiai pabrango staigiai padidinus akcizus, o žmonių pajamos krito.
Daugiau „taškų“ žemėlapyje fiksuojama ir įvedus naujus draudimus bei apribojimus, pavyzdžiui, uždraudus prekybą naktį. „Stipriųjų gėrimų prekybos uždraudimas kaimo parduotuvėse nelegaliems gamintojams būtų didelis paskatinimas, o alkoholio prekybai įvestas valstybės monopolis taptų tikra „dovana“ jų „verslui“, – sako K. Kupšys.  
Šešėlio žemėlapio vadovas abejoja didesnių alkoholinių gėrimų prekybos ribojimų Lietuvoje nauda ir būtinumu, nes lietuviai alkoholinius gėrimus vartoja vieni rečiausiai Europoje. Tokius duomenis atskleidė Europos Komisijos visose ES šalyse atliktas tyrimas „Special Eurobarometer 331“.
„Šio tyrimo duomenys rodo, kad pagal per pastarąjį mėnesį jokių alkoholinių gėrimų nevartojusių asmenų skaičių Lietuva yra antroje vietoje Europoje – mūsų šalyje net 23 procentai gyventojų pastarąjį mėnesį nevartojo jokių alkoholinių gėrimų, kai tuo tarpu Italijoje tokių yra keturis kartu mažiau – tik 6 procentai, Prancūzijoje, Portugalijoje – vos 9 procentai“, – sako K. Kupšys.        
Už samagonščiką – premija pareigūnui
Šalčininkų rajono policijos komisariato viršininkas tvirtina radęs veiksmingą būdą, kaip kovoti su samagono varytojais. Policijos pareigūnams už sulaikytus samagonščikus mokamos premijos, tokiu būdu jie skatinami už puikius darbo rezultatus.
„Įprastai tikriname iš gyventojų gautą informaciją, o kai kada miškas, ieškant samanės varymo aparatūros, šukuojamas net keletą metų. Kiek esame susidūrę savo praktikoje, į pelkę samagono varymui reikiama įranga įprastai suvežama žiemą, o suvešėjus augmenijai, vasarą, ji tampa žmogaus akiai sunkiai pastebima“, – pasakoja pareigūnas.
Kaip sėkmingos policijos operacijos pavyzdį komisariato viršininkas mini praėjusiais metais Merkio upelio saloje pareigūno aptiktą samagono varyklą: „Upelio pakrantėje užuodęs duonos raugo kvapą, policijos pareigūnas nusimetė drabužius ir nuplaukė į salą, kur ir aptiko sustatytas brogos bačkas, pajungtas dujas... Nusikalstamą veiką vykdęs asmuo tikino samanę varęs savo reikmėms (kitais atvejais pareigūnai įtikinėjami, kad žmogus ėjo pro šalį  ir iš smalsumo užsuko pažiūrėti, kas čia darosi).“
Samagono varytojų produkcija kaimuose vis dar pirkėjų turi, už 0,5 litro samagono žmonės moka 2 eurus. Tačiau samanės varymas Lietuvoje nebėra paprastas (vien Šalčininkų rajone sustiprintas policijos pareigūnų patruliavimas, išaugęs žmonių sąmoningumas, taigi jų veikla praktiškai paralyžiuota), todėl galima daryti prielaidą, kad daugelis šio nusikalstamo „verslo“ senbuvių persiorientuoja į kontrabandinių cigarečių prekybą.
„Samanės gamintojai įsivaizduoja savo veikla jokio moralinio nusikaltimo visuomenei nedarantys, anaiptol – gaminantys natūralų produktą iš kokybiškų žaliavų“, – samagonščikų pasiteisinimus cituoja I. Zokas. 
Išeitis – visuomenės įpročių keitimas
Internetinio šešėlio žemėlapio „Lietuva be šešėlio“ vadovas K. Kupšys sako, kad nelegalių prekių vartojimas – ir visuomenės įpročio reikalas.
„Eiti į parduotuvę ar į „tašką“ – ne vien ekonominis klausimas. Ne veltui sakoma, kad žmogus – savo įpročių vergas. Todėl labai svarbu nesukurti situacijų, kurios priverstų gyventojus į „taškus“ pradėti vaikščioti, nes iš jų ištraukti jau būna sunkiau“, – sako pašnekovas.  
Šešėlio žemėlapio iniciatorius džiaugiasi, kad auganti jaunoji karta dažniausiai tokio įpročio neturi ir, tikėtina, jau nebeturės.  
„Jaunimas kur kas sąmoningesnis šiuo klausimu ir supranta, kad nelegalios veiklos nepavadinsi niekaip kitaip, kaip tik nusikaltimu valstybei ir sau: tai mažesnės socialinės išmokos, skurdesnės pensijos tėvams ir kuklesni atlyginimai mokytojams bei policininkams“, – pabrėžia Bešešėlio.lt vadovas. 
Internetinis šešėlio žemėlapis „Lietuva be šešėlio“ veikia jau ketvirtus metus ir į kovą su nelegalia prekyba aktyviai įtraukia šalies gyventojus, kurie anonimiškai pranešinėja apie šešėlines prekybos vietas ir pildo nelegalių „taškų“ žemėlapį.
Vien per pastaruosius trejus metus gyventojai daugiau nei 7000 kartų pranešė apie nelegaliai veikiančius prekybos ir gamybos „taškus“. Daugiausia tokių vietų registruota Vilniaus ir Kauno miestų savivaldybėse. 

Viešoji įstaiga „Lietuva be šešėlio“