Pasaulis gražus ir turtingas ne tik gamtos įvairove, bet ir žmonėmis, kurie skiriasi vieni nuo kitų savo kalba, temperamentu, gyvenimo būdu, iš kartos į kartą perduodamomis tradicijomis, aprėdais, maistu. Tuo dar kartą įsitikino Mažeikių kultūros centro folkloro ansamblio ,,Alksna“ ir ,,Alksniokā“ dalyviai, neseniai sugrįžę iš Portugalijos.
Tarptautinės folkloro festivalių ir liaudies meno organizacijų tarybos – CIOFF kvietimu 2025 m. balandžio 24 – gegužės 02 d. Mažeikių kultūros centro folkloro ansambliai „Alksna“ ir „Alksniokā“ buvo pakviesti atstovauti Lietuvą, Žemaitiją ir, žinoma, savo miestą IX tarptautiniame kultūros ir menų festivalyje „FIFCA 2025 Portugal“ Almeirimo mieste Portugalijoje.
Festivalyje dalyvavo ansambliai iš Portugalijos, Čilės, Argentinos, Kosovo, Lenkijos, Bulgarijos, Kolumbijos, Meksikos ir Lietuvos („Alksna“ ir „Alksniokā“). Koncertuoti teko Portugalijos miestuose: Alpiarca, Almeirim, Benavente, Chamusca, Coruche, Samora Correia, Salvaterra de Magos, Santarém, Tomar. Lietuviška programa skambėjo miestelių šventėse, mokyklose, senelių namuose bei 4 pagrindiniuose festivalio „Gala“ koncertuose.
Nepadarėme gėdos nei Lietuvai, nei Žemaitijai, nei Mažeikiams, nes po mūsų pasirodymų festivalio šeimininkai portugalai ir jų svečiai mus gausiai apdovanodavo aplodismentais ir ovacijomis. Gal mes nebuvome tokie spalvingi kaip argentiniečiai, egzotiški kaip čiliečiai, mūsų rūbai nebuvo tokie žibantys auksu kaip bulgarų, bet mes išsiskyrėme savo autentiškumu. Tik portugalai ir mes pateikėme autentišką savo šalių folklorą. Kiti festivalio dalyviai buvo ansambliai, pateikę stilizuotus savo šalies šokius.
Per festivalio organizatorius mus susirado Portugalijos kalnuose gyvenanti lietuvė Jūratė, ištekėjusi už portugalo Pedro, didžiausio Lietuvos patrioto. Jis visą laiką buvo pasipuošęs lietuviška atributika, net stengėsi kalbėti lietuviškai. Jį iš karto priėmėme į savo gretas. O, kad patys lietuviai visi būtų tokie patriotai! Ši nuostabi lietuvės ir portugalo pora mus lydėjo ir palaikė daugelyje koncertų, nors vykti mus jiems tekdavo po 100 ar net 200 kilometrų. Tarp „alksniškių“ ir jų užsimezgė nuoširdi draugystė.
Neišdildomų įspūdžių paliko ne tik pasirodymai festivalio GALA koncertuose, bet patyrėme ir kontrastingų emocijų pasirodydami miestų mokyklose bei senelių namuose. Vienoje mokykloje mokinukai buvo gana baugūs, sunkiai išjudinami su mūsų šokiais, rateliais, o kitoje tuoj įsiliejo į mūsų gretas, šoko, žaidė, nenorėjo mūsų išleisti. Čia sutikome mėlynakę geltonplaukę lietuvaitę, ryškiai išsiskiriančią savo lietuvišku grožiu iš tamsiaodžių ir tamsiaplaukių pietiečių. Tik gaila, kad ji jau nebekalba lietuviškai... Senelių globos namuose senukai ir senutės mus pasitiko su šypsenomis, o kai išgirdo mūsų dainas, pamatė trankius šokius, nuoširdžiai plojo, daugeliui džiaugsmu suspindo akys... Buvome laimingi ir mes, kad savo dainomis, šokiais, rankų paspaudimais, apkabinimais sušildėme tų žmonių širdis.
Pirmą kartą pajutome, ką reiškia, kai visoje Portugalijoje ir kaimyninėse šalyse dingo elektra. Atrodo, gyvenimas sustojo. Viskas užsidarė, nebereikia koncertų, niekas nebeveža mūsų į laikiniausius namus užmiestyje. Žemaičiai visais laikais atlaikė visus sunkumus – su vėliava ir dainomis pėsčiomis sugrįžome namo!
Viena festivalio diena buvo skirta išvykai į Portugalijos sostinę Lisaboną. Tai labai gražus ir senas miestas prie vandenyno, išsiskiriantis savo kalvotu reljefu, savita architektūra, spalvotais tramvajais ir ,,tuktukais“. Pėsčiomis apibėgome miestą, pasigėrėjome panorama, pakrantėje skanavome portugališką maistą.
Per visą festivalio viešnagės Portugalijoje laiką mumis rūpinosi du draugiški portugalų vaikinai – Džonis ir Danielis. Jiems taip patiko mūsų dainos ir šokiai, kad noriai pasidavė mūsų šokėjų merginų kerams ir – išmoko! Per festivalio baigiamąjį „Gala“ koncertą scenoje su mumis šoko, o su vyrais vyrišką dainą traukė abu portugalai. Publika buvo taip sužavėta, tiesiog ošė, gavome tiek ovacijų ir aplodismentų kaip niekada. Paskui buvome pakviesti į sceną, o jos gale didelėmis lietuviškomis raidėmis buvo užrašyta: AČIŪ. Mums tai buvo didžiausias įvertinimas per visą festivalį. Po didžiųjų koncertų paprastai visų dalyvių laukė gardžiausiais valgiais nukrauti stalai, vakarėliai. Per paskutinį vakarėlį „alksniškiai“ visus mokino šokti „Malūnėlį“, „Oira oira“, „Gransverą“, „Dirižablį“, „Jadvygą“. Pasirodo, kiti tokių šokių ir žaidimų neturi. Dar kartą visų širdys prisipildė bendrystės jausmo.
Viskas turi pradžią ir pabaigą. Prisifotografavome, prisiglebėsčiavome su argentiniečiais, čiliečiais, lenkais, portugalais, bulgarais...Prieš akis - ilgas skrydis su persėdimais namo, bet mūsų širdys kupinos draugystės šilumos, nuostabaus bendrystės jausmo. Pakilę lėktuvu virš žemės, dar kartą supratome, kokia graži mūsų žemė, kokie gražūs joje gyvenantys žmonės – skirtingi savo kalba, papročiais, aprėdais, bet ... ima ir susijungia visų širdys nuostabiu bendrystės jausmu. Stengsimės tą jausmą išsaugoti kuo ilgiau.
