Romas

SODININKYSTĖ KAIP VAISTAS TŪKSTANTMEČIO KARTAI – IR VISIEMS KITIEMS

 

Dr. Johnas A. Cuddebackas yra katedros vadovas Christendom koledžo Filosofijos fakultete.

Literatūra apie tūkstantmečio kartą yra labai plati. Ir aš jos neskaičiau. Tačiau kaip universiteto profesorius kartu su ja gyvenau ir dirbau diena po dienos daugybę metų. Kuo toliau, tuo labiau suprantu, kad ir aš susiduriu su tais pačiais iššūkiais kaip ir ji.

Negaliu pasiūlyti jokios konkrečios tūkstantmečio kartos problemų diagnozės. Akivaizdu, kad kultūrinis klimatas turi rimtų pasekmių mums visiems – visgi jos yra rimtesnės tiems, kurie nėra susidūrę su jokiu kitu. Išgyvename dezintegraciją ir atsiribojimą, esam išsiblaškę ir nuobodžiaujame. Tampame priklausomi. Dažnai esame neramūs.

Daugybę metų savo studentams siūlau vasaromis imtis sodininkystės. Šiais metais ketinu tai padaryti kur kas primygtiniau. Sodininkavimas, mano nuomone, nėra tiesiog vienas iš daugelio sveikų laisvalaikio užsiėmimų. Esu įsitikinęs, kad tai stiprus vaistas, puikiai tinkamas pagydyti vis ūmėjančią mūsų ligą.

Mums reikia žemės

Mums reikia grįžti prie žemės, iš kurios esame padaryti ir kurią mums buvo įsakyta dirbti. Joje galime bandyti atkurti vientisumą ir ryšius, joje galime ieškoti pagydymo.

Rizikuodamas viską per daug supaprastinti pasakysiu, jog manau, kad yra trys dalykai, kurie padaro šią priemonę tokią tinkamą mums visiems, skirtingais būdais kenčiantiems nuo šiuolaikinės kultūros iššūkių. Sodininkavimas lenkia mus prie darbo, laukimo ir prie kulto.

Nereikia toli ieškoti, kad sutiktum darbdavį, sakantį: „Tiesiog tikiuosi rasti žmonių, kurie išties norėtų dirbti.“ Giliai ironiška, kad, žlungant kultūrai, bendras to, kas nėra darbas, pavyzdžiui, laisvalaikio ar garbinimo, atmetimas paskatino atmesti patį darbą. Dabar darbas, dažnai tuo pat metu tiek pernelyg sureikšminamas, tiek per mažai vertinamas, prarado savo teisėtą vietą žmogaus gyvenime. Gero, sunkaus darbo įpročių stoka yra vienas labiausiai į akis krintančių dalykų, kuriais pasižymi tūkstantmečio karta. Iš tiesų daugybė mūsų kenčia nuo gero darbo trūkumo – tokio darbo, kuris stiprina kūną, duoda peno dvasiai ir sujungia žmones, o kartu sukuria daiktus, naudingus žmogaus gyvenime.

Darbo vertė

Sodininkystė kviečia mus ir netgi vilioja prie gero, sunkaus darbo. Ir ji visada už jį apdovanoja – kartais netgi valgomais vaisiais. Tačiau visų pirma pats darbas yra dovana. Šio darbo teikiamas malonumas yra akivaizdus: dirvos ir augalų kvapas, vizualinis pasitenkinimas žiūrint į įdirbtas vagas, gaivus oras ir saulės šviesa, kartais – greta dirbančio kito žmogaus ar žmonių draugystė. Negaliu sugalvoti kito darbo, kuris būtų tiek toks nuostabiai atsiskyrėliškas, tiek toks giliai bendruomeniškas.

Augalai nėra nepagrįstai reiklūs, tiesiog jie vis apie save primena – jiems reikia nuolatinio rūpesčio. Apžiūrėjęs augalus tiek prisiminsite, ką reikėtų padaryti, tiek įsitikinsite, kad jūsų darbas turi poveikį. Nors šioje srityje kelio sutrumpinimas nebus apdovanotas, išradingumas bus. Sodininkavimas yra menas, ir dėmesingas sodininkas auga žiniomis, įgūdžiais ir pasitenkinimu lygiai kaip auga jo augalai.

Ir jis mokosi laukti. Iš tikrųjų atrodo, kad žemė žino, kada parinkti mums geriausią laiką. Jei augalai augtų daug ilgiau, galėtume pulti į neviltį. Jei jie užderėtų kur kas greičiau, neišmoktume viltis. Sėklų bėrimas į šaltą žemę pučiant žvarbiam vėjui pavasarį gali atrodyti tikra kvailystė. Sunku įsivaizduoti šią pastangą duodant vaisių: šiltesnės dienos ir jų vaisiai atrodo pernelyg toli. Bet saulė pateka ir leidžiasi, pateka ir leidžiasi mums dirbant kitus kasdienius darbus. Tuomet, dėl nežinomų priežasčių – nežinomų, tačiau ne be būtino mūsų darbo pagalbos – pasirodo stebuklingo grožio augalai.

Išmokti palaukti reiškia išmokti būti žmogumi. Kas dar šiandien gyvenime taip švelniai, tvirtai ir taip kviečiančiai moko mus palaukti? Kita vertus, darbą mažinančios ir momentinį atpildą teikiančios technologijos nuolatos yra prieš mūsų akis. Paspausk šį mygtuką arba pasinaudok šia programėle – mums siūloma – ir būk apstulbintas to, kas iškart nutiks. Kam palaukti, jei nebūtina, – mums kartojama nesuskaičiuojama daugybe būdų ir daugybėje kontekstų. Ir jei gali išvengti darbo, būtinai taip ir padaryk.

Tačiau sėklos dygsta pagal savo greitį, reikalaudamos kantrybės ir pastovaus darbo. Iš tiesų, net kai esame kantrūs ir ištvermingi savo darbe, kartais numatytų vaisių nebūna. Įsikiša priešiškos jėgos: blogas oras, vabzdžiai, ligos, migruojantys graužikai, ir sąrašas tuo nesibaigia. Sodininkystės menas priklauso nuo tokios daugybės mums nepavaldžių veiksnių.

Kultas ir kultivavimas

Ne be priežasties žemdirbystė – agrikultūra – visuomet buvo gana artimai susijusi du dievybės kultu. Kultivuojantieji žemę jaučia kulto poreikį. „Protingas ūkininkas, galiu jus patikinti, – rašo Ksenofontas, – garbina ir meldžiasi dievams dėl būsimų vaisių ir javų...“ Katonas nurodo: „Paaukokite paršavedę Cererai prieš nuimdami derlių (...), o prieš paaukodami paršavedę kelkite maldas – su smilkalais ir vynu – į Janą, Jupiterį ir Junoną.“ Ir, žinoma, psalmininkas rašo: „Tu želdai žolę galvijams ir augalus žmonių reikalams, kad augintų maisto iš žemės“ (Ps 104, 14).

Maisto auginimas veikia kaip nuolatinis priminimas, kad svarbiausi dalykai gyvenime yra tuo pačiu metu žmogaus rankų darbo vaisius ir Dievo dovana. Taigi sodininkystė yra tarsi kvietimas garbinti, pakelti savo akis aukštyn, iš kur ateina mūsų pagalba.

Nenoriu pasakyti, kad sodininkavimas savaime viską gydo. Jis tai gali padaryti, tačiau ne savaime. Iš tiesų tai nėra mūsų mygtukų spaudymo problemų išsprendimas vienu mygtuko paspaudimu. Tačiau tai labai stiprus vaistas, o instrukcijos jam labai aiškios: kantrumo ir atkaklumo pritaikymas sau pačiam. Šis vaistas neturi nei bjauraus skonio, nei dirbtinio vyšnių kvapo. Jo skonis kaip tikro maisto, nes tai ir yra tikras maistas. Tai maistas, kuris maitina žmogaus kūną, sielą, charakterį ir bendruomenę tiek, kiek egzistuoja žmogus. Tai niekada nėra tiesiog kaprizas, nors jis ir gali visiškai išeiti iš mados.

Tačiau sodininkavimas žmogui niekada nėra nepasiekiamas. Neįmanoma būti per toli nuo žemės. Pakaks paprasčiausių įrankių. Ir ryšys, kurį nežinojom esant nutrauktą, nors tai ir jautėm, net ir dabar gali būti atkurtas.

Versta iš catholicgentleman.net

Šv. Pijaus X kunigų brolija

Bernardinai.lt

Powered by BaltiCode