Dalis žmonijos negali džiaugtis gyvenimu, nes jų gyvenimas suknistas, jie nuo visko pavargę, kenčia, išgyvena, nervinasi, verkšlena dėl neįgyvendintų siekių, lūkesčių bei svajonių. Kodėl taip yra?

„Savanoriauti žmonės dažniausiai pradeda norėdami atrasti ir pažinti save, įveikti savo tam tikrus vidinius iššūkius, – kalba Maltos ordino pagalbos tarnybos Organizacinės plėtros direktorius Edvinas Regelskis. – Tačiau tik žymiai vėliau jie supranta, kiek daug jie gavo savanoriaudami ir kaip stipriai savanorystė pakeitė juos pačius ir jų gyvenimą. Pats tai pajutau, kartu su neįgaliais ir sunkiai sergančiais žmonėmis keliaudamas į maltiečių kasmetinę piligriminę kelionę į Lurdą.“

Savo mintis reikšti taikliai, greitai ir kūrybiškai – vienas svarbiausių šiuolaikinių gebėjimų. Vaiko žodynas, kognityviniai gebėjimai, empatija ir pasaulėvaizdžio platumas auga susiduriant su knygomis, skaitymo procesu ir jį supančia kalba. Jeigu vaikai anksti pradeda lavinti savo žodyną, tai galima būtų sieti su geresniais pasiekimas akademinėje srityje ateityje, o galiausiai – paprasčiausiu gebėjimu aiškiau suprasti ir išreikšti savo mintis, jausmus, potyrius.

Vaiko netektis yra vienas iš skaudžiausių įvykių, kuriuos gali patirti šeima. Dažnai tokias netektis lydi ypač stiprus neteisybės jausmas, iš pagrindų supurtantis pasaulėvoką. Pagal Lietuvos higienos instituto pateiktus naujausius duomenis, 2017 m. Lietuvoje mirė 176 vaikai – iš jų 110 berniukų ir 66 mergaitės. Pagrindinės 1–17 metų amžiaus vaikų mirties priežastys buvo išoriniai veiksniai, piktybiniai navikai, nervų sistemos ligos ir įgimtos formavimosi ydos. Tuo tarpu pagrindinės kūdikių iki 1 metų mirties priežastys buvo prenatalinio laikotarpio ligos ir įgimtos formavimosi ydos.

Šią savaitę Vilniuje lankosi universitetuose veikianti katalikų studentų draugija iš JAV FOCUS MISSIONARIES. Su Vienoje misionieriaujančiu DAVIDU HICKSONU kalbamės apie Focus misiją ir jaunimo evangelizaciją. „Šiuolaikinių evangelizacijos programų jaunimui problema ta, kad jose nėra tylos, – teigia Davidas. –Focus susitikimuose mums patinka nejauki tyla“. Ši misija veikia 160 universitetų, 5 iš jų yra Europoje, tad klausiame, kokia yra Focus sėkmės paslaptis, kaip jie randa kelią jaunimo link.

„Cortésas yra labai aktualus, kita vertus, ir pavojingas autorius“, – tokiais žodžiais filosofas Naglis Kardelis apibūdino neseniai lietuvių kalba pasirodžiusią XIX amžiaus ispanų mąstytojo ir politinio veikėjo Juano Donoso Cortéso knygą „Esė apie katalikybę, liberalizmą ir socializmą“ Vilniaus knygų mugėje vykusiame pristatyme.

Iš tikrųjų intriguojantys apibūdinimai, juolab tuo, kad skiriami autoriui, kurio vardas kažkada buvo žinomas visoje Europoje, o dabar žinomas tik saujelei politinės teorijos istorija besidominčiųjų. J. D. Cortésas dvidešimties pradėjo dėstyti universitete, paskutiniais gyvenimo metais po drabužiais dėvėjo ašutinę, iš susitikimų su Prancūzijos imperatoriumi Liudviku Napoleonu keliaudavo padėti į vargšų prieglaudas, susirašinėjo su karaliais ir dalijo patarimus popiežiui Pijui IX.

Didžiausias blogis pasaulyje daromas beatodairiškai siekiant gėrio. G. K. Chestertonas šį reiškinį taikliai pavadino „išprotėjusių dorybių siautėjimu“. Dorybės išprotėja tada, kai jos atsiskiria viena nuo kitos ir klaidžioja vienatvėje. Anot rašytojo, išprotėjusios dorybės siautėja aršiau ir daro baisesnę žalą nei laisvėn ištrūkusios ydos.

Nežinau, kada tai prasidėjo. Bet nuo tam tikro amžiaus paklaustas, ko labiausiai norėčiau, pradėjau atsakyti – tylos. Tylos paieška persmelkė visus kasdienius darbus ir tapo tikruoju siekiniu.

Rašydamas aš mėgstu tylą. Tylą, kurioje už lango dūzgia automobiliai, skriejantys Žirmūnų gatve. Tylą, kurioje retkarčiais suloja kažkurių kaimynų šuo. Tylą, kurioje burzgia šaldytuvas ar mano pilvas, kuriam ir vėl užmiršta duoti kažko daugiau nei rytinės kavos. Tylos paradoksas. Jos iliuzija ir troškimas, atsiveriantis net ir pašalinių garsų fone.

Kas gailisi rykštės, nekenčia savo sūnaus, bet kas jį myli, laiku jį baudžia (Patarlių knyga 13 skyrius 24 eilutė)... Pala, pala, kaipgi čia dabar?.. Suabejojote, ar teisingai perskaitėte?.. Įkvėpkite, iškvėpkite ir neskubėkite piktintis – nesiūlysiu laužyti Lietuvos įstatymų ar imtis smurto. Tiesiog kviečiu dar kartą pamąstyti „karšta“ šių dienų tema, tik gal kiek siauresniu jos aspektu – apie krikščionišką vaikų ugdymą.

Harmoningi santykiai – idilė, kurios savo gyvenime siekia visi. Tačiau ta idilė ne kiekvienos poros gyvenime ateina lengvai. Gali tekti vargti, aukoti laiką, patirti stresą, kartais net valdytis nuo lėkščių svaidymo, bet galų gale laimingų santykių apsuptyje – visa tai atsiperka su kaupu. Nėra vieno dalyko ar vieno veiksmo, kuris užtikrintų totalią harmoniją jūsų gyvenime. Yra ne vienas akcentas ir niuansas į kurį reikėtų investuoti laiko bei pastangų. Kaip ten bebūtų, atkreipę dėmesį į šiuos dalykus, ne tik gerokai padidinsite, bet ir galbūt net pasieksite visišką santykių harmoningumą.

„Vienkiemių draskymas – skaudus Lietuvos kaimo žmonėms procesas. Vieni paliko savo sodybas ir kėlėsi į gyvenvietes susitaikę su tokia likimo dalia, kiti – varu išvaryti, tretieji parodė tvirtą žemaitišką charakterį ir nė iš vietos. Atkaklumu, vos ne su dalgiais ir šakėmis jie išsaugojo savo sodybas, kuriose ir dabar tebegyvena. Kalbinami Skaudvilės krašto žmonės, paprašyti pasidalinti mintimis apie tą laiką, pasakė daug karčių žodžių.

„Niekas tėvų nepaklausė, ar lengva senatvėje palikti savo žemę, kruopščiai kurtą namų jaukumą. Mačiau, kaip buldozeriai vertė žydinčias obelis ir traiškė trobesius. Kokie beširdžiai turėjo būti tie vadovai, kurie įsakė taip daryti.“ 

Kovo 8-oji – gera proga padiskutuoti ne tik apie moterų, bet ir apie vyrų padėtį. O jie kartais patiria ne ką menkesnį visuomenės spaudimą, nei moterys. „Žmonės lūkesčius prisiima kaip reikalavimus – jis yra nenormalus, jei homoseksualus arba jei gyvena vienas ir turi tik lytinius santykius, bet nekuria šeimos“, – portalui LRT.lt sako psichologas dr. Viktoras Keturakis.

Kovo 8 dieną minimos Tarptautinės moters dienos ištakos siekia XX a. pradžios socialistinį judėjimą, siekusį moterims balsavimo teisės ar lygybės darbe. Šiandien Tarptautinė moters diena, jau seniai išaugusi pradinį kontekstą, gali tapti proga tiek padėkai moterims, tiek kritiškam pripažinimui, jog visuomenėje ir Bažnyčioje jos nėra traktuojamos teisingai.

2019 m. sausio 9 d. Valdovų rūmuose įvyko „Klasikų debatai: Aristotelis prieš Platoną“. Diskusija organizuota kaip vienas iš renginių, lydinčių Aristotelio skulptūros parodą Valdovų rūmuose. Taisyklės paprastos – kalbėtojai turėjo įtikinti susirinkusią auditoriją, kad jų ginamas filosofas yra geresnis nei kitas. Mantas Adomėnas gynė Platono pusę, o Andrius Bielskis atstovavo Aristotelį. Debatus moderavo filosofas Alvydas Jokubaitis. Žurnalo „Naujasis Židinys-Aidai“ redakcija nusprendė abu pasisakymus publikuoti.

Ugdydamas savo fizinę ir dvasinę sveikatą, dažnas mūsų laikų žmogus pasitelkia įvairių rytietiškų praktikų, su meditacijos, fizinių pratimų ir specialaus kvėpavimo pagalba padedančių įveikti stresą, lavinti fizinį kūną, valdyti gyvybės energiją. Popiežiškoji tarpreliginio dialogo taryba savo apmąstyme „Jėzus Kristus – Gyvojo vandens nešėjas“ teigia: „Daugelis įsitikinę, jog „skolintis“ iš Rytų išminties nepavojinga, tačiau transcendentaliosios meditacijos (TM) pavyzdys turėtų akinti krikščionis nepulti aklai į kitą religiją (šiuo atveju – induizmą), kad ir ką TM skleidėjai aiškintų apie savo religinį neutralumą. Mokytis medituoti galima, tačiau pratybų objektas ar turinys aiškiai parodo, ar tai susiję su Jėzaus Kristaus apreikštu Dievu, kokiu nors kitokiu apreiškimu ar paprasčiausiai paslėptomis „aš“ gelmėmis.“

Į „Tėvų liniją“ pasitarti įvairiais vaikų auklėjimo klausimais jau galima skambinti ne tik vakarais, bet ir dieną – nuo 11 iki 13 valandos.

„Mažylių tėvams patogiau pasikalbėti, kai jie dieną miega, o dirbantys galės ramiai paskambinti pietų pertraukos metu“, – sako „Tėvų linijos“ vadovė, Paramos vaikams centro psichologė Jūratė Baltuškienė.

Vaiko seksualinis išnaudojimas yra vaiko įtraukimas į seksualinę veiklą, kurios ji ar jis visai nesuvokia, negali suteikti kompetentingo sutikimo, arba veikla, kuriai vaikas nėra pagal išsivystymą pasiruošęs, pažeidžia įstatymus arba visuomenės socialinius tabu.

Vaiko seksualinis išnaudojimas yra veiksmas tarp vaiko ir suaugusiojo ar kito vaiko, kuris (dėl amžiaus ar išsivystymo gali sukurti pasitikėjimą, daryti įtaką ar naudotis galia) amžiumi ar išsivystymu yra susijęs su vaiku atsakomybe, pasitikėjimu ir įtaka, veiksmas, kurio tikslas yra patenkinti ar numalšinti kito asmens poreikius.

Savižudybės Lietuvoje – rimta problema, kurios kreivė žemėja itin lėtai. Pirmaisiais Lietuvos nepriklausomybės metais savižudybių rodiklis augo ypač drastiškai: nuo 1990-ųjų iki 1996 m. mirtingumas dėl savižudybių padidėjo net 82,4 proc. 1998–2002 m. nusistovėjo labai aukšti šalies savižudybių rodikliai, šiuo metu net tris kartus viršijantys Europos Sąjungos šalių vidurkį. 2017 m. Eurostat duomenimis, Lietuvos savižudybių rodikliai 2014 m. buvo žymiai aukštesni nei kitų Europos šalių: po Lietuvos sekančių Latvijos, Vengrijos ir Slovėnijos savižudybių rodiklis siekė 19 savižudybių 100 000 gyventojų, kai tuo tarpu Lietuvos – net 32 savižudybės 100 000 gyventojų. 2015 m. visuomenei ir specialistams atkreipus dėmesį į šią problemą savižudybių skaičius palengva pradėjo mažėti: Higienos instituto Sveikatos informacijos centro 2018 metų duomenimis, 2010 m. dėl savižudybės Lietuvoje mirė 1018 asmenų, 2016 m. – 823, o 2017 m. – 748.

Kultūros laikraštis „Šiaurės Atėnai“ (Nr. 2) 

JÓZEFAS MACKIEWICZIUS – žymus, nepabijosiu šio žodžio, Lietuvos rašytojas, rašęs lenkų kalba, – grįžta į Lietuvą. Grįžta dar ne fiziškai, nes jo pelenai vis dar guli Londone, bet galbūt mūsų laikais svarbesne forma – knygomis ir idėjomis. Prieš metus jį įamžinome atidengdami Vilniuje ir Juodšiliuose atminimo lentas, įgavo pagreitį ir jo sodybos Juodšiliuose renovavimo darbai ir, tikėtina, artimiausiu metu joje bus atidaryti lenkų ir lietuvių dialogo namai bei muziejus, o 2018 m. gruodį Vilniuje įvyko konferencija „Józef Mackiewicz – nepatogių tiesų specialistas“, kurią man teko garbė moderuoti.

Nacionalinėje bibliotekoje vyko žurnalistės, istorikės Gražinos Sviderskytės monografijos „Lituanica. Nematoma pusė“ pristatymas. Renginyje taip pat dalyvavo knygos redaktorius doc. dr. Nerijus Šepetys, moderavo žurnalistas Dovydas Pancerovas. Autorė savo naująja knyga stengiasi atkurti tikrąją „Lituanica“ istoriją ir dekonstruoti visuomenės sąmonėje susiformavusius mitus apie legendinį lietuvių skrydį virš Atlanto.

Atrodo, kad gal jo niekada ir nebuvo. Jis kaip blanki, perregima praeities dvasia – kaip tikroviškas sapnas, kai atsibudęs kurį laiką dar nesupranti, kad visa tai vyko tik tavo galvoje.

O visgi tėvą turėjau. Ir jis turėjo mane. Pamenu, kaip karštą dieną kaime jis pradėdavo vandens karą, kaip vesdavosi mane į parką prie namų parodyti netoliese tekančio upelio (ir su juo pasisveikinti), kaip miškelio proskynoje spardėme kamuolį. Daugiausia ir atsimenu tokias saulėtas, trumpas akimirkas, kurias iki dabar laikau giliai širdy užrakinęs, o retkarčiais, dažniausiai vėlai naktimis, kai nesimiega, aš praveriu tas širdies duris ir pro plyšį besismelkianti prisiminimų šviesa pamažu sušildo ir išbaido iš tamsių kerčių baisius praeities šešėlius ir baimes dėl ateities.

Šypsotis žmogiška. Tačiau žmogiškasis faktorius kartais verčia... nesišypsoti. Jei trūksta danties (ar keleto), pradedama varžytis. Jei tai priekiniai dantys, nuolat nervinamasi: kad tik per daug neišsižiočiau, ką pasakys aplinkiniai ir pan. Ir nesvarbu, ar Jums 20, ar 70 metų, tokia būsena nesuteikia kasdienybei pilnatvės.

„Bet gal jūs nepasakokit taip visko atvirai…“ – ne kartą buvau sudrausta, kai apie gyvenimo su vaikais spalvingumą kalbėdavau savo tuo metu bevaikiams draugams. O kai ne pasakoju, bet parašau, taip pat vis sulaukiu nuogąstavimų, kad savo „motinystės siaubo istorijomis“ gąsdinu galvojančius, planuojančius, dvejojančius ir juos net atgrasau nuo minties kada nors turėti vaikų.

Misionieriauti – tai net tik kur nors Indijoje atstatyti potvynio nuneštus namus ar žaisti su vargstančiais Afrikos vaikais. Misienieriauti galima ir universitete, kur aplinka savo atšiaurumu nenusileidžia Amazonės džiunglėms. Kovo 10–16 d. Vilniuje lankysis universitetuose veikianti katalikų studentų draugija FOCUS MISSIONARIES. Kaip teigia Focus misionierius DAVIDAS HICKSONAS, „mes padedame studentams pažinti Kristų, kad šis santykis galėtų tęstis ir po studijų“. Kuo universitetuose užsiima Focus misionieriai, kaip atrodo misionieriaus gyvenimas ir kodėl Davidas, kviesdamas prisijungti, perspėja – „netapk misionieriumi, nebent esi pasiryžęs dėl kitų sielų gyventi nepatogų gyvenimą ir taip gyventi net ir baigęs misionieriaus tarnystę“?

Ketinant su vaikais pirmą kartą apsilankyti muziejuje ar galerijoje gali kilti nemažai klausimų. Nuo ko pradėti? Kaip vaikus sudominti? Kaip pasiruošti pirmajai kultūrinei išvykai? Juk nepaprastai svarbu, kad pirmasis apsilankymas praeitų smagiai ir kūrybiškai – taip nuo mažų dienų susiformuos požiūris, kad meno įstaigos yra įdomus potyris, o ne tėvų ar mokytojų sugalvota „atrakcija“. Siūlome 10 patarimų, kurie padės vaikams ne tik pažinti meno kūrinius, bet ir smagiai praleisti laiką.

MARIUS PAREŠČIUS – Trakų rajone gyvenantis verslininkas, pilietiškas žmogus, manantis, kad balsų pirkimas per rinkimus peržengė visas ribas ir reikia kažko imtis. Jis nusprendė kiekvienam, suteikusiam informaciją apie balsų pirkimą Trakų rajone, skirti 50 eurų premiją, be to, pats pradėjo savanoriauti kaip rinkimų stebėtojas. M. Pareščius pasakoja, jog jį dažnai šokiruoja kai kurių žmonių požiūris į rinkimus kaip į galimybę gauti kelias dešimtis papildomų eurų, ir ragina visus, kurie pamato, kaip yra perkami ir parduodami balsai, pranešti policijai ir Vyriausiajai rinkimų komisijai.

Vasario 21 d. Vilniaus knygų mugėje buvo pristatyta „Magnificat leidinių“ išleista amerikiečio brolio pranciškono Casey Cole OFM knyga „Pašaukimas. Kas nutinka pasakius Dievui taip“. Savo mintimis apie knygą, pašaukimą ir evangelinio gyvenimo iššūkius dalijosi diskusijos dalyviai br. Antanas Blužas OFM, br. Edvinas Jurgutis OFM ir laidų vedėjas humoristas Rimas Šapauskas. Pokalbį vedė Kristina Trinkūnaitė. 

„Nepalikite mirštančiojo vieno. Būkite su juo. Mes visi išgyvename skirtingus gyvenimo etapus ir išeiname skirtingai. Nėra bendro patarimo visiems, bet reikia išmokti išgirsti mirštantį žmogų. Mirštantieji moko sveikuosius kelių dalykų: tiesos, amžinųjų vertybių ir gyvenimo tikslo“, – taip žurnalistės Rūtos Mikelkevičiūtės vedamoje televizijos laidoje apie mirštančius žmones kalbėjo pal. Mykolo Sopočkos vardo hospiso Vilniuje vadovė ir įkūrėja Michaela Rak. Ar mūsų gydytojai ir ligoninių vadovai supranta , kaip svarbu tikinčiam žmogui melstis šalia artimojo, kuris rengiasi keliauti į Amžinybę?

Ramūno Garbaravičiaus kalba, pasakyta metų Tolerancijos žmogaus apdovanojimų iškilmėse.

Praėję metai buvo gausiai pažymėti istorinėmis datomis. Vieniems europiečiams tai reiškė Pirmojo pasaulinio karo pabaigos atminimą, kitiems – dar ir tautų pavasario, kurį pralaimėjimas atnešė į buvusių ir griuvusių imperijų pakraščius, jubiliejų. Lietuviai taip pat paminėjo savo valstybės atkūrimo šimtmetį, užpildydami nuoširdaus, o neretai ir labai dirbtinio patriotizmo patetika visą viešąją erdvę. Visko per tuos metus būta, prisigalvota, rašyta, rodyta, mėgdžiota. Tačiau vieno dalyko buvo galima pasigesti – tai jautraus žmogiškumo, kuris prieš šimtą metų buvo didžioji už savo Respubliką kovojusių mūsų senelių svajonė ir politinė siekiamybė. Tautos laisvė, kaip kelias į didesnį žmogaus klestėjimą, – tai neabejojant regėjosi it savaime aiškus tikslas.