Pasitinkant Vėlines, tūkstančiai moterų slapčia gedi savo negimusių kūdikių. Besidomėdama šia tema sulaukiau ne vieno komentaro: „Ko kišatės į kitų gyvenimus?“ Tačiau kalbėdama su moterimis, kurios pasidarė abortus, supratau, kad jei nors kažkas, jas, besiruošiančias šokti į bedugnę, būtų paėmęs už rankos, šiandien jos būtų laimingos mamos, o ne amžinos gedėtojos. Regis, po saule nėra tik vieno mažučio žmogaus, tačiau po aborto moterims pasaulis atrodo tuščias ir beprasmis. Šia skausminga tema kalbamės su psichologe, Krizinio nėštumo centro konsultante, Lietuvos sveikatos mokslų universiteto docente GIEDRE ŠIRVINSKIENE.

Vaikui reikia kur kas daugiau nei vien tik maisto, vandens ar stogo virš galvos. Jam reikia artimo fizinio ryšio ir socialinės sąveikos su žmogumi, kad galėtų optimaliai vystytis. Deja, tikėtina, kad ypač šeimos, kurios įsivaikina ar planuoja globoti vaikus, susiduria su daugybe problemų vien dėl to, jog vaikams augant globos namuose nebuvo patenkinti ankstyvieji jų poreikiai. Tėvai, kurie ieškodami pagalbos dėl iškilusių auklėjimo, vaiko elgesio ir bendravimo problemų, kreipiasi į specialistus, dažnai prisipažįsta, kad priėjo liepto galą. Mažas vaikas, kurį jie priėmė į šeimą, turėdami daug vilčių, kažkodėl lieka atsietas nuo šeimos – jis keistai arba neramiai reaguoja į paprastas socialines situacijas, atsisako meilės, netgi užsipuola šeimos narius, juos valdo pykčio ir susierzinimo priepuoliais. Tokie tėvai dažnai jau būna išbandę „atskyrimo pertraukėlių“ metodą, bausmes ir gydymą vaistais. Bet, regis, nė viena priemonė iš tikrųjų nepadėjo. Nusivylę jie veda vaiką pas specialistus, ieško įvairių problemos sprendimo būdų. 

Ištarus PDR atmintyje iš karto iškyla lapų geltonis, rudenė gintarinė saulės šviesa ir daug ilgų paltų. Ir nuotykio jaudulys. O eilėraščiai, skaitymai? Kad šie dalykai ir yra sudedamosios poezijos dalys. Upė, kaštonai, „Širdelė“, seniai matyti pažįstami ir prieš dvyliktą nakties Džordanos Butkutės balsu įkaušusių poetų būreliui – nemylėjau tavęs! – rėkiantis fontanas. Tragikomiškas gyvenimo koncentratas.

Nesvarbu, esi praktikuojanti katalikė ar liberalė agnostikė, – šis tekstas skirtas tau ir kiekvienam, širdyje jaučiančiam beribį Meilės troškimą. Ieškodama atsakymų į esminius gyvenimo prasmės klausimus perskaičiau gausybę populiariosios psichologinės literatūros, tačiau prireikė laiko suvokti, kad iš tiesų netgi skirtingų ideologijų atstovai vieningai laikosi nuomonės, kad geriausių dalykų gyvenime reikia išmokti laukti. Šiame tekste noriu pasidalinti su jumis dviem esminėmis idėjomis, kurios kilo perskaičius dvi labai skirtingas, bet įkvepiančias knygas. Tikiuosi mesti iššūkį visuomenėje gajam laukimo kaip kančios suvokimui ir atverti galimybę suprasti laukimo vertę ir prasmę.

Apie knygas vaikams ir paaugliams, literatūros programą mokykloje ir kodėl vaikystėje skaitytos knygos svarbios ir suaugus pokalbis su vaikų literatūros specialistu, tyrinėtoju ir vertėju KĘSTUČIU URBA.

Asmenybės branda, karjeros siekiai ir finansinio stabilumo troškimas paskatina šiuolaikinę tėvystę atidėti vyresniam amžiui. Bet yra ir išimčių – kai kurios merginos, dar nesulaukusios pilnametystės, ryžtasi ankstyvajai motinystei. „Kai nepilnametės susilaukia savo vaikų, mes tampame atsakingi tiek dėl jų pačių, tiek dėl jų gimusių atžalų saugumo ir gerovės“, – teigia Kauno miesto vaiko teisių apsaugos skyriaus vyr. specialistė Viktorija Sinkevičiūtė.

Žiniasklaidoje, socialinėje medijoje vis dažniau girdime ,,sėkmingo senėjimo“ sąvoką. Vienas iš pagrindinių sėkmingo senėjimo aspektų – aktyvus įsitraukimas į gyvenimą, įvairiapusę veiklą. Šiuo atveju svarbios ne tik visuomenės teikiamos galimybės, bet ir paties žmogaus motyvacija veikti. Tokia paskata veikti gali tapti mylimas pomėgis, paraginimas, įkvepianti kito žmogaus istorija bei daugelis kitų veiksnių. Kviečiame susipažinti su nepailstančia ,,Sidabrinės linijos“ savanore Larisa iš Elektrėnų, kuri, galbūt, kažkam taps tuo pavyzdžiu, paskata ar tiesiog trumpu priminimu, kad amžius – nėra kliūtis veikti.

Ugniagesio tikslas – ne tik kuo daugiau išgelbėti, bet ir padaryti kuo mažiau žalos. Gavę aliarmą ugniagesiai garažą turi palikti per minutę, tačiau, kaip LRT RADIJO laidoje „Darbas – ne vilkas“ sako ugniagesysAurelijus Lapinskas, jeigu kažkam skubiai rengiantis susipainiojo kelnių klešnės, kolegos palikti negalima.

Šių dienų jaunimas yra apibūdinamas kaip nepriklausomas, savarankiškas ir idealistiškas. Dažnai girdime sąvokas „naujoji karta“, „tūkstantmečio vaikai“ ir t. t., tačiau ką jos iš tiesų reiškia? Kokią įtaką jauniems žmonėms daro tai, jog šiandien beveik visose įmanomose srityse jie turi galimybes, kurių jų tėvai ar seneliai net negalėjo įsivaizduoti? Apie tai ir daug daugiau kalbamės su klinikine psichologe, tarptautinių jaunimo mokymų vadove IEVA SAKALAUSKAITE.

Jei žmonių civilizaciją matuotume kokios nors rūšies vienetais, greičiausiai taikytume atjautos ir rūpinimosi silpnesniaisiais ir neįgaliaisiais matų sistemą. Ne technologijos ir ne ideologijos nulemia mūsų gyvenimo kokybę – ją nulemia šilti ir saugūs mūsų santykiai ir požiūris į mažą, seną ir ligotą.

Jeigu manote, kad nemylite savo darbo, gali būti ir taip, jog šiandien – diena lyg tyčia. Socialinių mokslų daktarė Jurgita Lazauskaitė-Zabielskė teigia, jog meilė darbui – kintantis dalykas, o liguistai į darbą įsitraukę žmonės geresnių rezultatų nepasiekia. Mokslininkė pasidalijo įžvalgomis apie tai, kokią įtaką turi (ne)meilė darbui – pasak jos, dažniausiai nemeilė darbui kenkia visai ne darbui.

Spalio 10 d. – Pasaulinė košės diena, pirmą sykį paminėta Škotijoje, kur košė laikoma tradiciniu patiekalu. Manančiuosius, kad tai – paprastas, neįmantrus ir greitai atsibostantis valgis, tinklaraščio apie pusryčius įkūrėja Gabrielė Žutautaitė gali patikinti, jog košę paruošti galima pačiais įvairiausiais būdais. Tai ji įrodė nutarusi 30 dienų pusryčiams valgyti vien košę.

Žmonės vis dažniau kreipiasi į psichikos sveikatos specialistus ir daug drąsiau apie tai kalba, dalinasi savo patirtimis bei kontaktais. „Geštaltistas“, „kognityvistas“, „egzistencialistas“ – dažnai girdimi psichikos sveikatos specialistų apibūdinimai. Kaip žinoti, į kurį specialistą geriausia kreiptis?

Auginant vaiką kartais tenka susidurti su gamtos stebuklų paaiškinimo problema. Mažam žmogui keičiantis, pasaulis tampa vis mažiau suprantama vieta − už kiekvienos naujos patirties slypi nepažinti priežasties ir pasekmės dėsniai, gluminantys savo neišvengiamumu. Spėčiau, kad kažkuriuo metu mažoje galvelėje įvyksta lūžis − kaip metodiškai dirbantis mokslininkas, vaikas atranda taisyklę, kad visi pasaulį nusakantys teiginiai turi savo priežastį.

Kiekviena Bažnyčioje besituokianti pora per vestuvių apeigas viešai pasižada „pagal Dievo valią susilaukti vaikų“. Tačiau nėra taisyklių, kiek vaikų būtina pagimdyti – gali būti vienas, gali būti ir 19 (nejuokauju). Kaip reguliuoti šeimos dydį, Bažnyčia apsispręsti palieka pačiai šeimai. Popiežius Paulius VI enciklikoje „Humanae Vitae“ prieš 50 m. rašė, jog lytiniai santykiai, net ir nesiekiant (ar negalint) pastoti, yra gėris, nes „išreiškia ir stiprina vyro ir žmonos ryšį“ (HV 11). Bažnyčios požiūris šiuo klausimu nepasikeitęs iki šiol.