Daugelis tėvų, prieš miegą vaikams perskaitę pasaką ar knygos ištrauką, ją užverčia ir pabučiavę savo sūnaus ar dukros kaktą užgesina šviesą. Tačiau tuomet prarandama emocinio artumo tarp tėvų ir vaikų galimybė – gražios, įdomios ir jaudinančios istorijos aptarimas, teigia edukologai Markas Pike’as ir Thomas Lickona. „Jei tiesiog užversite knygą, jūsų vaikai (arba mokiniai, jei esate mokytojas) praras galimybę pasidalyti mintimis ir klausimais apie iššūkius, su kuriais susidūrė herojai, jų pasirinkimus, geras ir blogas sprendimų pasekmes, veikėjų ydas bei dorybes ir, kas svarbiausia, kaip visa tai gali būti pritaikoma jų asmenybėms ir gyvenimams.“
Kodėl gi nebalsuoti už antrąją pilietybę? Pasilikėlio balsas
Nes negaliu pakęsti, kai man draudžia sakyti, kad tai nėra referendumas dėl dvigubos pilietybės. Žiūriu paprastai ir realistiškai – tai referendumas ne apie kažkur užsieniuose gyvenančių lietuvių apsaugą nuo piktos Lietuvos valstybės užmačios atimti jų pilietybę. Tai referendumas apie galimybę kažkur gyvenantiems lietuviams ramia širdimi pasiimti antrosios, jų gyvenamos, valstybės pilietybę. Nesu matematikas, bet, rodos, vienas plius vienas vis dar yra du.
Pamąstymai prieš rinkimus
Daug kartų tikintys žmonės ragino padėti jiems susiorientuoti prieš būsimus rinkimus. Kai kurie net pageidavo, kad vyskupas įvardintų konkrečias partijas ar konkrečius kandidatus. Konkretus pasirinkimas priklauso pačiam rinkimuose dalyvaujančiam žmogui, tačiau pasirinkimą gali palengvinti žinojimas, ko mes, tikintieji, viltumėmės iš tų, kurie mums atstovaus.
Būti mama 1989-aisiais
Tą vasarą per Lietuvą žygiavo Roko maršas, visur pleveno trispalvės, šurmuliavo mitingai, o rugpjūčio 23-ąją su latviais ir estais ruošėmės susikabinti rankomis nuo Vilniaus iki Talino. Įvykių sūkuryje pas mus atvyko Horstas ir Christa – svečiai iš socialistinės Rytų Vokietijos. Rudenį planavome vykti pas juos, nes tokie mainai tiko tiek Rytų vokiečiams, tiek lietuviams, norintiems išlįsti iš „geležinės uždangos“. Nors Brežnevas ir DDR lyderis Honeckeris ne kartą meiliai bučiavosi, visam pasauliui demonstruodami brolybę ir vienybę, svečiai iš broliškos soclagerio šalies atvykti galėjo tik pagal iškvietimą, pasirašytą kviečiančiojo darbovietės kadrų skyriaus viršininko.
„Orūs namai“ laukia senjorų
Kaip palengvinti skurstančių ir vienišų senolių gyvenimą? Sostinėje gyvenančiai, nuo Platelių kilusiai žemaitei MARIJAI BUNKAITEI šis klausimas jau seniai nedavė ramybės. O kas, jei įdarbintume per didelius ir neekonomiškus senjorų butus? O kas, jei senoliai įsikurtų draugiškoje kaimynystėje, sykiu išsaugodami ir savo asmeninę erdvę bei savarankiškumą? Prieš trejus metus asmeninių finansų trenerei M. Bunkaitei šios mintys galiausiai susivedė į vieną idėją – „Orūs namai“. Pernai rudenį projektas įgavo kūną – rėmėjų lėšomis įrengto keturbučio slenkstį peržengė pirmosios apie orią senatvę svajojančios gyventojos.
Istoriniai mokslo ir technologijų herojai: geležinkelių, tunelių ir tiltų tėvas
Isambardo Kingdomo Brunelio išradimai sukėlė revoliuciją transporto srityje, o į istoriją jis pateko kaip vienas geriausių visų laikų inžinierių. Išradėjas pakeitė geležinkelių ir vandens transportą visame pasaulyje.
B. Uevičius: Mūsų tikroji sėkmė negali būti matuojama vien šiuo gyvenimu
Pokalbis su Vytauto Didžiojo universiteto Teologijos fakulteto dekanu, teologijos daktaru BENU ULEVIČIUMI. Tekstas, originaliu pavadinimu „Sėkmės teologija“ perspausdinamas iš žurnalo „Ta pati“ 2017 m. žiemos numerio.
Pradėkime nuo to, kas gi yra ta sėkmės arba, kitaip tariant, klestėjimo teologija?
Klestėjimo teologija, plačiai kalbant, yra požiūris, kuriuo remiantis sakoma, kad Dievas savaisiais rūpinasi visomis prasmėmis. Tai reiškia, jog Dievo vaiką, jei jis yra Dievui ištikimas, turėtų lydėti ne vien dvasinė sėkmė, bet ir materialinė gerovė, t. y. puiki sveikata, pakankami finansiniai ištekliai ir pan.
Moterys sutaria: atėjo metas ištraukti motinystę iš šešėlio
Socialiniuose tinkluose, televizijos ir kino ekranuose neretai matomos pozityvios motinystės akimirkos. Tačiau už viso to slepiasi realybė, kuri vis dar mūsų visuomenėje yra pridengta. „Nors finansiškai ir buityje mes gyvename patogiai, bet emociškai šiais laikais būti mama nėra paprasta“, – sako psichologė Sigita Valevičienė.
Dainius Pūras: „Depresija – ne psichiatrijos, o visos visuomenės reiškinys“
Vienas iš garsiausių pasaulyje epidemiologijos (mokslo, tiriančio ryšius tarp išorės veiksnių ir įvairiausių ligų) profesorių Michaelis Mormotas savo knygą „Sveikatos plyšys“ (The Health Gap) pradeda vaizdinga istorija. Australijoje gyvenusi moteris atvyko į psichiatro kabinetą – ji skundėsi sunkia depresija: „Gydytojau, mano vyras vėl geria ir mane muša, sūnūs vėl kalėjime, o nepilnametė dukra laukiasi, aš verkiu kiekvieną dieną, sunkiai užmiegu, jaučiuosi taip, lyg mano gyvenimas nebūtų vertas gyventi.“ Nėra sunku suprasti, kodėl moteriai buvo depresija. Išorės priežastys buvo akivaizdžios. M. Mormotas, tuomet dar tik studentas, išgirdo psichiatrės pasiūlymą: „Nustokite gerti mėlynas tabletes ir pabandykite raudonųjų.“ Moteriai buvo pasiūlyta apsilankyti klinikoje dar kartą po mėnesio. Ši istorija apibūdina 1960-uosius metus Australijoje, tačiau įtakingų psichologų ir psichiatrų įsitikinimu – tai vis dar gajus depresijos gydymo būdas.
Vitalijus Manskis – galios anatomas
2000-ųjų metų kovas, rinkimų naktis Rusijoje. Neseniai atsistatydinusio Boriso Jelcino šeima laukia pasirodančių rezultatų. Jie tikisi, kad Vladimiras Putinas, B. Jelcino paskirtas įpėdinis, laimės per pirmąjį rinkimų turą. Nuskamba frazė, kad antras turas nė nereikalingas. Galiausiai paskelbus rezultatus atkemšamas šampanas, sudaužiamos taurės, geriama iki dugno.
S. Kuby: esame žmonės, todėl visada trokštame daugiau
Visai netikėtai susitikau su bičiule, kurios jau ilgą laiką nemačiau. Žinojau, kad ji visai neseniai išleido knygą, tad, žinoma, viena iš mūsų pokalbio temų buvo kaip tik ji. Greitai tapo akivaizdu, jog jos pasakojimas yra skirtas ne tik man. Tad sutarėme dar kartą susitikti, dabar jau su įrašymo įrenginiais. Mūsų pokalbio pradžioje Sophia prisipažino, kad knygoje, rodos, kalba apie savaime suprantamus dalykus, kurie kai kam gali atrodyti net banalūs, tačiau skaitytojų atsiliepimai liudijo, jog tikinčiųjų bendruomenei reikia priminimų apie tai, kas padeda gyventi autentiškesnį gyvenimą, nepaisant skirtingų, kartais sudėtingų, gyvenimo situacijų. Tikiuosi, vieną dieną mes skaitysime šią knygą ir lietuviškai, o kol kas kviečiu prisijungti prie mūsų pokalbio.
Žmogus negali gyventi be džiaugsmo
Viena fariziejų svetimaujant sugauta moteris ir atvesta pas Jėzų (žr. Jn 8, 3) iš tiesų buvo sunkiai įžeidusi Dievą ir netekusi savivertės. Jie, remdamiesi Senuoju Testamentu, bylojančiu apie susižadėjusią merginą, kuri, kai užtinkama sanguliaujanti savo tėvo namuose, turi būti užmušta akmenimis (Kun 22, 21), ketino su ja susidoroti. Norėdami apkaltinti Jėzų, klastingai klausė: „O Tu ką pasakysi?“ Pirmasis atsakymas – tyla. Jis į nusidėjėlės kaltintojus nekreipė dėmesio, nes jie nebuvo jo verti. Jėzus pasilenkęs pirštu ėmė kažką rašyti ant žemės. Žydai, laikydami rankose akmenis, buvo priversti laukti ir žiūrėti į Mokytoją, kuris galbūt rašė: „Atsiverskite, – Aš turiu galią ne tik sunaikinti visas nuodėmes“...
Kaip auklėti vaikus, kai jie sulaužo bendrą susitarimą?
Jei apsidairę vis pastebite blogai besielgiančius, nedrausmingus vaikus, tai ne vien jūsų vaizduotės vaisius. Šiuolaikiniai vaikai iš esmės skiriasi nuo ankstesnių kartų. Jie iš tiesų turi mažiau savikontrolės. Paprastai tariant, išgyvename savireguliacijos krizę. Leidyklos VAGA išleistoje knygoje „Geros žinios apie blogą elgesį“ (2019) amerikiečių žurnalistė ir tėvystės klausimų ekspertė K. Reynolds Lewis pristato pažangiausius tyrimus ir tikras šeimų istorijas, kurie gali pakeisti tėvų požiūrį į drausmę. Perskaitę šią knygą į nepageidautinus vaiko poelgius pradėsite reaguoti ne su panika, o su užsidegimu, o į netinkamą elgesį žvelgsite ne kaip į problemą, bet kaip į tikėtiną ir visiškai normalią šiuolaikinių vaikų brendimo dalį.
Gamtos ir žmogaus darnos link: socialinio teisingumo klausimas
Lietuvoje retai išgirstame siejant sąvokas „darni plėtra“ ir „socialinis darbas“, o pati socialinio darbo profesija tebėra susiaurinama iki kasdienių buitinių funkcijų. Prisidėdami prie autentiško socialinio darbo vaidmens, – kaip bendruomenę įgalinančio ir jos vystymąsi skatinančio, – reabilitavimo, pakalbinome Švedijos Javlės universiteto socialinio darbo ir kriminologijos katedros profesorių KOMALSINGHĄ RAMBAREE.
Vaikų fizinės traumos neretai tampa psichologiniais sunkumais
Ne tik patyčios, tėvų ar bendraamžių spaudimas, stresas mokykloje, bet ir po aktyvios fizinės veiklos patirta trauma, pasak vaikų ir paauglių psichiatrijos gydytojos rezidentės Godos Traidaraitės, yra psichologinė trauma, kurią patiria vaikai ir paaugliai, rašoma pranešime žiniasklaidai. O pasak sporto medicinos gydytojo Gedimino Tankevičiaus, ir profesionalius sportininkus, ir pradedančiuosius fizinės traumos dažniausiai ištinka dėl neatsargumo. Tai ypač aktualu dabar, kai vaikai daugiau laiko leidžia pasyviai.
Autistas Tomas: gyvenau ne šiame, o asmeniniame fantazijų pasaulyje
Lietuvoje autizmo atvejų kasmet užfiksuojama vis daugiau. Autizmo simptomai yra skirtingi, o jų sunkumo laipsnis keičiasi augant vaikui. Aspergerio sindromą turintis Tomas Eicher-Lorka šiandien gyvena pilnavertį gyvenimą, nors, anot vaikino, problemos kamavusios jį vaikystėje niekur neišnyko, tačiau progresą padėjo pasiekti sunkus darbas.
Neuromokslininkė U. Neniškytė: Autizmas ne liga, o ugdymo iššūkis
Balandžio 2 d. minime Autizmo supratimo dieną. Autizmo spektro sutrikimas – tai smegenų vystymosi nukrypimas, kuris pasireiškia socialinių įgūdžių trūkumu arba pastebimu šių įgūdžių vystymosi sulėtėjimu. Išskiriami trys simptomai: nuoseklus tam tikrų socialinių interesų trūkumas, komunikacijos stoka ir pasikartojančios griežtos tvarkos veiksmų sekos. Autizmo spektro sutrikimas diagnozuojamas tik turintiems akivaizdžius visus tris simptomus. Autizmo spektro sutrikimą turintys asmenys gali turėti, bet gali ir neturėti psichinių sutrikimų.
Tarsi sergėtų tiesos vartus
Jakub Błaszczykowski (Jakubas Blaščikovskis, g. 1985) – gerai žinomas visiems futbolo gerbėjams. Gimtojoje Lenkijoje jis tiesiog mylimas. Ne vien dėl pasiekimų sporte, bet ir dėl asmeninės gyvenimo istorijos bei laikysenos. Apie šį neeilinį futbolininką vasario mėnesį Michało Okońskio straipsnį publikavo katalikiškas savaitraštis „Tygodnik Powszechny“ Redakcijai ir autoriui maloniai leidus, tekstą į lietuvių kalbą išvertė Emilija Karčevska.
Vyras, žaidžiantis iš visos širdies, galima sakyti, kad jis žaidžia taip, tarsi sergėtų tiesos vartus... – apie vieną futbolo žaidėją rašė Ota Pavel. Gaila, kad jis nepažinojo Błaszczykowskio, kuris ne tik taip žaidžia, bet taip ir gyvena.
Agresija ir smurtas (II)
Tęsiame pokalbį apie smurtą. Ar yra visuomenių be smurto? Deja, tokios visuomenės nėra. Galima tik kalbėti apie didesnį ar mažesnį smurto paplitimą. Nustatyta, kad matomas visuomenėje smurtas yra tik nedidelė smurto ledkalnio, nematomos dalies, apraiška. Kuo didesnė ši dalis, tuo daugiau smurto aplinkoje.
Patagonija – vėjų ir ledynų žemė
Apie Patagoniją pirmą kartą sužinojau vaikystėje, skaitydama Žiulio Verno „Kapitono Granto vaikus“: į atmintį įstrigo didžiulis Patagonijos paukštis kondoras, nešantis berniuką aukštyn į snieguotus kalnus. Nuo tada Patagonija man tapo svajone, mistika, fantazija – nepasiekiamybės simboliu.
Lietuvos žydų bendruomenė: rodoma nepagarba geto kalinių skausmui
Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenę (LŽB) šokiravo Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro (LGGRTC) 2019-03-27, dieną prieš vienos žiauriausių Kauno geto „vaikų akcijos“ minėjimą, publikuotas, tikėtina sąmoningai vengiant atsakomybės, nepasirašytas „paaiškinimas“, kurio turinys ne tik atspindi bandymą pateisinti J. Noreikos veiksmus Antrojo Pasaulinio karo metais, bet ir turi Lietuvos Respublikos baudžiamajame kodekse (LR BK) numatytos nusikalstamos veikos – Holokausto neigimo ar šiurkštaus menkinimo – bruožų. Pastebėtina, kad LR BK 1702 straipsnyje (Viešas pritarimas tarptautiniams nusikaltimams, SSRS ar nacistinės Vokietijos nusikaltimams Lietuvos Respublikai ar jos gyventojams, jų neigimas ar šiurkštus menkinimas) numatyta ir juridinio asmens atsakomybė.
Br. Evaldui Daruliui – žmogaus teisių „oskaras“
Ketvirtadienį, kovo 28-ąją dieną, Valdovų rūmuose vyksta šeštųjų Nacionalinių lygybės ir įvairovės apdovanojimų įteikimo ceremonija. Žmogaus teisių „Oskarais“ vadinami apdovanojimai įteikiami už 2018 metais nuveiktus darbus.
V. Landsbergis: „Gyvenimas – dovana. Gavai dovaną, tai kodėl turi ja bjaurėtis?“
Igno Staškevičiaus asmeninis tinklaraštis - tikras pokalbių lobynas. Jie - surašyti šnekamąja kalba, negludinti žurnalistinių rankų. Šie pokalbiai – natūralūs, jaukūs, besigilinantys į svarbiausius mums, kaip žmonėms, klausimus. Visai neseniai pasirodęs pokalbis su profesoriumi VYTAUTU LANDSBERGIU kalba apie tai, kaip galima būtų suprasti tiesą, kas yra kančia, kas yra estetinis pasigėrėjimas, apie ką (ne)galima kalbėti su vaikais, koks turėtų būti mokytojas. Ignas Staškevičius su profesoriumi kalbėjosi 2018 m. lapkričio 28 d. Vilniuje dokumentiniam filmui „Absoliuti tiesa“. Siūlome šio pokalbio ištraukas. Visą pokalbį galite skaityti Igno Staškevičiaus tinkaraštyje Maratonolaukas.
Teatrologė D. Šabasevičienė: „Mūsų teatras galėtų būti valstybės patarėjas“
Kovo 27-oji – Tarptautinė teatro diena. Helsinkyje, po to ir Vienoje IX Tarptautinio teatro instituto kongrese 1961 metų birželį Suomijos Tarptautinio teatro instituto centro prezidentas Arvi Kivimaa pasiūlė kasmet minėti pasaulinę teatro dieną. Šis pasiūlymas, paremtas kitų Skandinavijos šalių, buvo entuziastingai priimtas. Nuo to laiko kovo 27 dieną (konferencijos „Tautų teatras“ atidarymo Paryžiuje 1962 metais diena) daugelyje kraštų Tarptautinio teatro instituto iniciatyva švenčiama Tarptautinė (arba Pasaulio) teatro diena.
Psichologė: labiausiai meilės reikia tiems vaikams, kuriuos mylėti sunkiausia
Alytuje įvykęs kvalifikacinis seminaras „Specialiųjų poreikių mokinių elgesio ir emocijų valdymas ugdymo procese” nepaliko abejingų. Ne vien dėl to, kad jis naudingas ugdymo, specialiojo ugdymo įstaigų darbuotojams, bet ir dėl to, kad šia tema vis dar per mažai kalbama. Kalbiname vieną pranešėjų, Alytaus apskrities vaiko teisių apsaugos skyriaus (toliau VTAS) mobiliosios komandos psichologę ROMALDĄ STASIONIENĘ.
Apie bendratį
Štai pasaulį išvydo trečioji Mindaugo Nastaravičiaus poezijos knyga – bendratis. Laikydamas ją rankose pirmą kartą nekantrauju ir jaučiu smalsumą. Ką reiškia toks neeilinis knygos dizainas? Kodėl sukeisti viršeliai? Kodėl tušti puslapiai? Ar tik taip nenorėta pastorinti gležnutės knygelės? Ar visas konceptualus knygos apipavidalinimas turi reikšmę ir yra pagrįstas? Ką reiškia eilėraštis ant viršelio ir ar eilutės „[...] ir tada supratau, kad laikas / šitam atminties kambary išgriauti nešančią sieną“ sufleruoja naujos eros pradžią Nastaravičiaus poetikai? Visa tai ir yra, ką norėčiau apsvarstyti.
Septynių vaikų mama J. Salinienė: su kiekvieno atkeliavimu į mūsų šeimą išgyvenu daugiau pilnatvės
„KitoLink.lt“ įkūrėjai Jurgita ir Vytautas Saliniai jau penkiolika metų gyvena santuokoje. Per šį laiką į jų šeimą atkeliavo septyni vaikai (trys mergaitės ir keturi berniukai), iš kurių vyriausiajai Saulei jau 13 m., o mažajai Marijai – vos 3 mėn.
JURGITA savo gyvenimą apibūdina kaip nuolatinį mokymąsi ir kelionę, kurioje kartu su sutuoktiniu stengiasi atrasti būdą stipriau mylėti vienas kitą, mylėti vaikus ir lydėti juos tame gyvenime, į kurį pašaukė Viešpats.
Ne vartoti miestą, o pažinti
Profesionalus gidas ir projekto „Gatvės gyvos“ įkūrėjas ALBERTAS KAZLAUSKAS neseniai išleido savo antrąją knygą. Autorius kviečia geriau pažinti Vilniaus periferiją, tad simboliškai susitikę miegamųjų rajonų apsuptyje kalbamės apie naujausią jo gyvenimo etapą.
Albertai, tavo pageidavimu esame ne šiltoje kavinėje, bet gamtos paunksnėje, pučiant žvarbiam ankstyvo pavasario vėjui. Nedažnai duodamas interviu miške. Gal galėtum trumpai papasakoti, kur esame ir kodėl būtent čia?
Esame Šeškinėje, prie Ozo, ne prekybos centro, bet tikrojo – gamtinio. Ši vieta man primena vaikystę ir paauglystę dėl šalia esančios S. Stanevičiaus vidurinės, kurią lankiau. Mokyklos laikais užsukdavome čia pažaisti, bet pradėjus dirbti gidu man ji atsivėrė kitomis spalvomis. Žemėlapyje ji atrodo labai intriguojamai – didelis žalias žemės gabalas su keliais vandens telkiniais, apsuptas miegamųjų rajonų ir prekybos centrų. Kita priežastis, kodėl norėjau susitikti čia – ji greitai pakeis savo vaizdą dėl planuojamos judrios Šiaurinės gatvės. Turiu pomėgį fiksuoti vietas, kol jos dar neprarado savo pirminės išvaizdos, tad lankau jas, fotografuoju, o šiuo atveju – kalbu apie ją.
Sunku suprasti, kodėl genocido ieškoma ten, kur jo nebuvo
Neseniai, 2019 m. vasario 25 d., pasirodė Irmos Ąžuolės (gal tai slapyvardis?) straipsnis, kurio pavadinimas „Sunku patikėti: genocidas moderniame pasaulyje“atspindi realybę. Genocidas tikrai vykdomas Afrikoje – Ruandoje, Kongo Demokratinėje Respublikoje (toks valstybės oficialus pavadinimas), Sudane ir Artimuosiuose Rytuose – Irake ir Sirijoje, kur vadinamoji „Islamo valstybė“ ir kitos kraštutinių islamistų grupuotės masiškai žudė dar išlikusius vietinius krikščionis, taip pat jezidų religijos išpažinėjus bei musulmonus šiitus. Vėl tapo kankiniais Artimųjų Rytų krikščionys, kurių protėviai pirmieji priėmė dar apaštalų platinamą Kristaus mokymą.
Agresija ir smurtas (I)
Jau kuris laikas Lietuvoje verda aistros dėl smurto prieš vaikus. Naudinga visuomenei diskutuoti apie agresiją ir smurtą, nustatyti visiems privalomą taisyklę – negalima agresyviai elgtis ir smurtauti prieš bet kokio amžiaus, lyties, socialinės padėties, sveikatos būklės žmogų. Tačiau keista, kad šis sudėtingas klausimas ir jo sprendimo būdai tampa priemone kovoti su labai svarbia, bet tik viena smurto rūšimi – mušimu, t. y. fiziniu veiksmu prieš vaiką. Taip šis klausimas supaprastinamas tik į „galima ir negalima“. Beje, kovotojai prieš smurtą, dažnai net nesuvokdami, griebiasi smurtinio pobūdžio veiksmų – kitaip manančiųjų įžeidinėjimo, patyčių, žeminimo, niekinimo.
