
Kai būdama 13–15 metų mokiausi Šiaulių mergaičių gimnazijoj, kapelionas retkarčiais į tikybos pamoką atsinešdavo katalikių moterų žurnalą „Vaidilutė“, kuriame savo kūrybą publikavo tokie mūsų meninio žodžio meistrai ir taurios sielos rašytojai, kaip Antanas Vaičiulaitis, Nelė Mazalaitė, Petrė Orintaitė, Pleirytė-Puidienė ir kiti. Nors Šatrijos Raganos jau nebuvo tarp gyvųjų, bet tame žurnale buvo atspausdintas ne vienas jos kūrinys. Kapelionas parinkdavo iš ten spausdinamų kūrinių novelių „apie meilę“ ir, pradžioje pamokos trumpai paaiškinęs, ką turėtume iš vadovėlio pasiskaityti ir išmokti kitai pamokai, duodavo gerai skaitančiai mergaitei į rankas „Vaidilutę“ – ir taip praeidavo beveik visa tikybos pamoka, mums besiklausant apie meilę. Apie tyrą, kilnią, sudvasintą... Be abejo, kad paauglėms šitokios pamokos labai patikdavo, tik tada mes sąmoningai nesupratome jų prasmės. Žiūrėjom į jas kaip į labai malonų laiko praleidimą, o juk jos nebuvo tik laiko praleidimas, jos paauglių sielose dirbo didelį darbą.
Turiu prisipažinti, kad ilgai tų pamokų prasmės nesupratau. Buvo toks laikotarpis jaunystėje, kai mano vaikystės tikėjimą buvo pradėję smarkiai, vos ne iš pat šaknų, judinti abejonės. Ir tada ne kartą mintyse priekaištavau savo kapelionui, kad jis, užuot dėjęs tvirtus tikėjimo pamatus, gaišo laiką novelėmis „apie meilę“...
Tik vėliau visai aiškiai supratau ir kaskart vis labiau įsitikinu, kad kapelionas buvo labai geras pedagogas ir labai subtilus psichologas, kad jis dirbo šventą darbą — ugdė bręstančias mergaites meilei. Kapelionas, pasitelkęs į pagalbą didelį poveikį turintį meninį žodį, kristalizavo mūsų jaunoje sąmonėje meilės supratimą, padėjo susikurti iki pat senatvės neišblėsusį meilės idealą, žadino širdyse meilės ilgesį.
Kokios meilės supratimą, kokios meilės idealą, kokios meilės ilgesį? Visų pirma – meilės, kaip vienos iš pačių brangiausių Dievo dovanų žmogui; meilės, kaip dvasinio ryšio tarp dviejų žmonių palaimos; meilės, kaip giliausios pagarbos žmogui, nesavanaudiškiausio pasiaukojimo apraiškos; meilės, kaip žmogų taurinančios ugnies; meilės, kaip dvasinio džiaugsmo šaltinio; meilės, kaip akstino tobulėti — siekti pačių aukščiausių vertybių; meilės, kaip vieno iš kelių, vedančių į Dievą; meilės, kaip atsakomybės už save ir kitą žmogų; meilės, kaip atsakomybės už tą, kuris dar ateis į šį pasaulį, gimęs iš tos meilės...
Tokio meilės supratimo formavimas kažin ar tik nebus vienas iš pačių geriausių būdų, skatinančių vaikus ir jaunimą laikytis šeštojo Dievo Įsakymo? Vaikų ir jaunimo ugdymas meilei ar tik nebus vienas iš veiksmingiausių imunitetų prieš Šeštojo draudžiamas pagundas, priedo jų klastingas viliones, prieš jų pasaldintus nuodus?
Turbūt nėra žmonių kalboje kito tokio žodžio kaip „meilė“, į kurio sąvoką dedamas toks be galo įvairus ir skirtingas turinys; nuo juslinio pasimėgavimo iki dvasios ugnies blyksnių, nuo vartotojo malonumo iki aukos laimės.
Ir atitinkamos literatūros, ir pedagoginių-psichologinių tyrimų analizė leidžia daryti apibendrintą išvadą, kad meilė turi dvi pagrindines prasmes: 1) meilė – turėjimas, gavimas, vartojimas ir 2) meilė – aukojimas, davimas, tausojimas. Kai mylima, orientuojantis į gavimą, vartojimą, meilė reiškiasi meilės objekto išnaudojimu, pavergimu, žeminimu, slopinimu, savo egoistinių poreikių tenkinimu. Ir priešingai – kai mylima, orientuojantis į aukojimą, davimą, nepaisant savo asmeninių pomėgių, naudos, meilė mylimą žmogų skatina atsiverti aukštiesiems idealams, dvasiškai tobulėti, realizuoti harmoniją savo viduje ir santykiuose su kitais žmonėmis ir visu pasauliu – žeme ir dangum.
Apie tai rašau todėl, kad šios dvi meilės prasmės, egoistinė ir altruistinė, šios dvi meilės spalvos – kruvinai pilka ir violetiniai sidabrinė pastebimos nuo pat pirmųjų žmonijos tėvų – Adomo ir Ievos – savarankiškų žingsnių ir tęsiasi iki mūsų dienų, palikdamos antspaudą mūsų kiekvieno vidiniame pasaulyje, mūsų elgesyje, mūsų konkrečiuose santykiuose. Šios dvi meilės prasmės ženklios ir mūsų vaikų, mūsų mokinių, mūsų auklėtinių meilės supratime.
Pedagogai ir psichologai mums sufleruoja, kad nuo įsisavinto ir įsisąmoninto dorovinių sąvokų turinio labai daug priklauso žmogaus elgesys, jo santykiai; kad sąvoka yra tikriausia tarpininkė tarp ugdomosios gėrybės ir vaiko dvasios, kad ugdomąją gėrybę vaikas gali priimti ir asimiliuoti, tik turėdamas tos gėrybės sąvoką.
Tad ir mes, norėdami, kad mūsų vaikai ir mokiniai šeštąjį Dievo Įsakymą įsisavintų kaip dorovinę vertybę, turime padėti jiems susidaryti teisingą meilės sąvoką. Visų pirma, subtiliai ir taktiškai aiškindami, kad paauglystėje pradedantis kelti nerimą seksualinis potraukis – nėra meilė, kad fiziologinis geismas, kūno aistra ir geidulingumas – nėra meilė, kad egoistinis fizinių malonumų tenkinimas – nėra meilė, kad dauginimosi instinktas – taip pat dar ne meilė. Bet visa tai žmogus gali pakylėti iki meilės!
Aiškinant meilės ir jai giminingas sąvokas, ypač tenka atkreipti dėmesį į meilės ir atsakomybės, meilės ir skaistybės, meilės ir riteriškumo, meilės ir pasiaukojimo sąsajas. Antai, Karolis Vojtyla – popiežius Jonas Paulius II monografijoje „Meilė ir atsakomybė“ meilės sąvoką, jos ugdymo problemą atskleidžia įvairiais aspektais: fiziologiniu, psichologiniu, filosofiniu, religiniu, metafiziniu, pedagoginiu, socialiniu. Perskaičius šią knygą, paaiškėja, kaip labai turi būti pasirengęs pedagogas ir tėvas-motina, kurių pareiga padėti jaunam žmogui išsivaduoti iš kibių ir lipnių, drumsčiančių aiškų protą ir tyrą širdį geismo žabangų, išvesti jį iš geidulių liūno į dvasinės laimės nušviestas tyro Meilės džiaugsmo aukštumas, į kurias rodo kelią Viešpaties Šeštasis.
Meninis žodis, grožinė literatūra čia turi ypatingai didelį poveikį, todėl šiandien, mintyse atsiprašydama A. A. kapelioną, siūlyčiau, kad jo mokinių ugdymo meilei metodu naudotųsi ir mokytojai, ir tėvai. Tokiu būdu gali būti įgyvendintas F. Forsterio – įžymaus krikščionių jaunimo auklėtojo, seksualinės pedagogikos žinovo – iškeltas uždavinys: meilės ir skaistybės problemą „gvildenti ne tiek moralizuojant, kiek tikrai religiškai, vadinas, šventus dalykus taip paversti kūnu, jų turinį taip perkelti į žemišką pasireiškimo formą, kad žmogus galėtų ūmai suimti esmę tos jėgos, kuri turi būti gyvenime pažadinta ir gyvenimui patiekta“ („Auklėjimas ir auklėjimasis“, Kaunas, 1928, p. 180).
Tik ar daug šiandien menas, literatūra siūlo vaikams ir paaugliams šventų meilės dalykų, kurie patrauktų, sužavėtų, paviliotų jaunus žmones iš tikrųjų mylėti, o ne tenkinti fizinius geidulius nejaučiant pagarbos, atsakomybės savo partneriui, nesiekiant dvasinio ryšio, o vien laužant šeštąjį Dievo Įsakymą, tad šioje srityje ir pedagogams, ir tėvams pjūtis tikrai didelė. Turime būti realistai ir gerai pažinti savo auklėtinius, gerai pažinti žmogų su visais jo potraukiais ir polinkiais, kad galėtume, kalbėdami apie meilę, ne padangėm skraidyti, o šventus dalykus perkelti į žemišką pasireiškimo formą.
Tad supraskime šeštąjį Dievo Įsakymą ne kaip draudimą, o kaip sielos sparnus, keliančius ją į MEILĖS rojų. Supraskime šeštąjį Dievo Įsakymą kaip budrų MEILĖS pasaulio vartų sargybinį. Supraskime šeštąjį Dievo Įsakymą kaip Viešpaties vandenį, kurio nuplauta žmogaus siela tampa baltesnė už sniegą. Supraskime šeštąjį Dievo Įsakymą kaip antspaudą ant savo širdies, kad meilė būtų tyra kaip klonių lelija ir stipri kaip mirtis (Gg 2, 1; 8, 6).
Tetampa šeštasis Dievo Įsakymas mums ir mūsų vaikams kelrode žvaigžde!
Stasė DZENUSKAITĖ
Parengta pagal laiskailietuviams.lt
Puslapį parengė Birutė ŠNEIDERAITIENĖ
Rėmimo fondo logo