Birželio 28 dienos ryte popiežius Pranciškus priėmė vieno italų profsąjungų susivienijimo (CISL) delegatus, dalyvaujančius kongrese Romoje.
Pasak popiežiaus kongreso tema „Dėl asmens, dėl darbo“ yra labai taikli. Asmuo ir darbas gali ir turi būti „kartu“. Nes jei galvosime ir kalbėsime apie darbą be asmens, toks darbas tampa nežmogiškas, praranda savo esmę. Panašiai, asmuo be darbo taip pat reiškia kažką nepilno, neužbaigto. Ir priešingai, kai asmuo dirba su kitais ir dėl kitų, jis išsiskleidžia. Darbas yra dažniausiai pasitaikanti bendradarbiavimo forma, kurią žmonija sukūrė per savo istoriją.
Žinoma, asmuo nėra „vien“ darbas. Lygiagrečiai jį turi lydėti poilsis, kuris nėra tinginystė, bet žmogiškas poreikis. Ne visada dirbame ar turime dirbti. Neturi būti dirbama esant vaikais, esant ligoniais ar senais. Tai visiems žinoma, bet reikia tai priminti, nes per daug vaikų ir jaunuolių, kurie dirba, kai vienintelis jiems tinkantis „darbas“ yra mokymasis. Ir seneliai, pridūrė popiežius, turi gauti teisingą pensiją: neteisinga yra tiek per didelė, tiek per maža pensija, įtvirtinant nelygybę iki pat mirties.
Paika ir trumparegė visuomenė, kurioje seneliai turi dirbti per daug ir per ilgai, o ištisa jaunų žmonių karta yra priversta nedirbti, kai turėtų tai daryti dėl savęs ir dėl visų. Kai jaunuoliai nepatenka į darbo pasaulį, įmonėms trūksta energijos, entuziazmo, išradingumo, džiaugsmo gyventi – visa tai yra vertingi socialiniai gėriai, kurie padeda ekonomikai ir visuomeninei laimei. Mums reikia, anot Pranciškaus, naujo socialinio pakto, kuris sumažintų darbo valandas esantiems paskutiniajame darbo etape, kad sukurtų darbo jaunuoliams, kurie turi teisę ir pareigą dirbti. Darbo dovana yra pirmoji tėvų ir motinų dovana sūnums ir dukroms, pirmasis visuomenės paveldas.
Po šių pastabų apie darbą popiežius Pranciškus taip pat pasakė dvi įžvalgas apie profsąjungų prigimtį ir paskirtį, tarnaujant bendrajam gėriui.
Viena, profsąjunga išlaikys savo paskirtį ir vaidmenį, jei bus „pranašiška“: jei elgsis panašiai kaip bibliniai pranašai, kurie užstojo už sandalų porą parduodamus vargšus, parodė pirštu į galinguosius, mindančius savo tautiečių ir svetimšalių teises. Tačiau mūsų kapitalistinėse visuomenėse rizikuojama prarasti šį pranašišką pobūdį ir supanašėti su institucijomis ir su galiomis, kurias profsąjungos turėtų kritikuoti. Profsąjunga tapo pernelyg panašia į politiką, į politines partijas, su jų kalba ir stiliumi. Taip ir jų veikla įmonėse praranda jėgą ir veiksmingumą.
Antra, profsąjungos turi socialinės inovacijos misiją. Popiežius profsąjungą palygino su sargyba ant „darbo miesto“ mūrų, stebinčią esančius ne vien tarp sienų, bet ir už jų: ne vien dirbančius, bet ir dirbsiančius ar jau esančius pensijoje. Šiuolaikiniam kapitalizmui, pridūrė popiežius, sunku vertinti profsąjungą, nes jis pamiršo socialinę rinkos prigimtį. Tai Jonas Paulius II ypatingai pabrėžė: ne rinkos ekonomika, o socialinė rinkos ekonomika, sudaryta iš ryšių, iš gyvenimo, iš susitarimų. Šventasis Tėvas profsąjungų susivienijimo atstovus paragino ryžtingai ginti teises ir tų, kurie nustumti į darbo pasaulio pakraščius: jaunuolių, migrantų ir taip pat moterų, kurios vis dar negauna lygaus atlyginimo, tarsi būtų žemesnės klasės. „Jus drąsinu tęsti ir, jei įmanoma, padaryti daugiau“, linkėjo Pranciškus. (Vatikano radijas)
