Popiežius Pranciškus audiencijoje kalbėjo laisvai, neturėjo parengtos kalbos, bet atsakinėjo į Lombardijos seminaristų ir vadovų užduotus klausimus dvasininkų pašaukimo ir pastoracijos temomis, dalijosi savo jaunystės įžvalgomis ir prisiminimais, kalbėjo apie pašaukimą, abejones, savo pamėgtus Šventraščio tekstus, ryšį su Eucharistiniu Jėzumi, „išeinančios Bažnyčios“ uždavinius, Bažnyčią krečiančius skandalus ir kunigų bendruomeniškumo svarbą.
Popiežius Pranciškus šv. Pauliaus VI kanonizavimo išvakarėse, šeštadienį, spalio 13 dieną, priėmė Lombardijos regiono seminaristus su jų dvasiniais vadovais. Audiencijoje dalyvavo per keturis šimtus klierikų ir kunigų iš vienuolikos šiaurės Italijos vyskupijų.
Lombardijos regiono Bažnyčiai žemiečio šv. popiežiaus Pauliaus VI asmuo ypatingai artimas: šv. Paulius VI gimė ir užaugo Lombardijoje, prieš išrinkimą popiežiumi beveik dešimtmetį buvo Milano, Lombardijos bažnytinio regiono sostinės, arkivyskupas, o išrinktas popiežiumi Romoje 1963 metais palaimino naujos Popiežiškosios Lombardijos Seminarijos Romoje kertinį akmenį ir, po kelerių metų, naująsias patalpas.
Lombardijos seminaristai, keturiolika regiono vyskupų ir per šimtas dvidešimt kunigų, piligrimystėje į Romą taip pat dalyvavo Vatikano Valstybės sekretoriaus kardinolo Pietro Parolino vadovautose Mišiose šv. Petro bazilikoje.
Įžvalga
Popiežius sakė, kad jis, kaip kiekvienas seminaristas, prieš įstodamas, į kunigų seminariją, turėjo peržvelgti savo gyvenimą. Tai – ėjimas įžvalgos keliu, palydint kitam asmeniui, kad paaiškėtų ko Viešpats Dievas nori. Krikščioniškas gyvenimas yra įžvelgimo gyvenimas. Kodėl turime tikrinti savo sąžinę? Ne tik nuodėmėms ir dorybėms suskaičiuoti, bet tam, kad patikrintume kas nutiko širdžiai. Įžvelgti, tai pasižiūrėti kas vyksta mano širdyje, manyje; kurios mintys džiugina, kurios liūdina; kurie dalykai liūdina, bet nujaučiu, kad man jų nereikia?
Suvokti, kad esame nusidėjėliai
Vienas iš sunkiausių dalykų krikščioniškame gyvenime – o tam reikia ypatingai didelio įžvalgumo: kaip sugyventi su nuodėme? Visi esame nusidėjėliai, ne tik teoriškai, bet ir praktiškai. Kai nupuolu, kaip man gyventi su nuopuoliu? Kaip jį išspręsti? Reikia melstis, klausyti patarimų, kaip gyventi su nuodėme ir ją pašalinti. Visuomet reikia susirasti kas padėtų gyventi su neišvengiamu blogiu, su klaidomis, bet ir su tuo, kas gera. Atrodo, kad nelabai mokame išspręsti konkrečios mūsų nuodėmingumo problemos. Sprendžiame teoriškai, bet ne konkrečiai. Tam irgi reikia įžvelgimo.
Liudyti artumą
Jūs turite būti Dievo tautos kunigai, jo tautos ganytojai, o ne „valstybiniai klerikalai“, prisiminkite kaip labai Jėzaus kovojo su savo laikų klerikalizmu, su Rašto aiškintojais, fariziejais, įstatymo mokytojais. Leiskite jums labai aiškiai pasakyti: klerikalizmas yra Bažnyčios iškraipymas. Savęsp žvelgiantis, karjeros siekiantis jaunas kunigas yra labiau fariziejų ir sadukiejų pusėje, negu Jėzaus. Kunigui svarbu liudyti artumą, taip, kaip Jėzaus darė. Artumą žmonėms ir artumą Dievui maldoje. Kunigas, pasiklystantis įvairių dalykų organizavime ne tik kažkiek praranda artumą, bet ir atitolsta nuo Jėzaus kunigystės idealo.
Nebijoti rizikos
Rimta formacija reikalauja, kad seminaristas pirmiausiai būtų keliaujantis, nesustojęs. Jį reikia išjudinti, nes kunigas, kuris nejuda, prisigalvoja kvailysčių, šneka kvailystes ir daro kvailystes. Visuomet reikia būti keliaujančiu, nors ir tai kelia tam tikrą riziką. Gali būti paslydimų, tačiau kartais jie gali net padėti. Mat kas nerizikuoja, nežengia pirmyn! Reikia rizikuoti, tačiau atsargiai. Su malda ir palydėjimu. Padėti jaunimui ragauti Evangelijos rizikos skonį, reiškia padėti jiems išeiti, kad patirtų tai, kas paprastai patiriama keliaujant: priėmimą, atmetimą, įžeidimą, gyrimą, tuštumą. Reikia išmokyti skirti, ugdyti kantrybę. Ugdykite kantrybę, nes Dievas kantrus! Romano Guardini „Tikėjimo išpažinimo“ antras skyrius – apie Dievo kantrybę, - priminė popiežius Lombardijos seminaristams. (SAK / Vatican News)
