Parama




VII amžiai nuo Dantės Aligjerio mirties. Popiežiaus apaštalinis laiškas

Kovo 25-oji Italijoje yra skirta didžiajam poetui Dantei Aligjeriui(1265–1321), „Dieviškosios komedijos“ autoriui, italų kalbos tėvui. Nepaisant pandemijos, Dantės diena minima šimtais straipsnių ir reportažų žiniasklaidoje, virtualiais renginiais. Šiuose minėjimuose, pažymi popiežius Pranciškus, negalėjo pritrūkti Bažnyčios balso. „Daug geriau, nei daugelis kitų, poezijos grožiu jis mokėjo išreikšti Dievo ir meilės slėpinį“, – pažymi popiežius Dantės mirties VII amžių sukakčiai skirtame apaštaliniame laiške „Candor lucis aeternae“ („Amžinosios šviesos švytėjimas“).

Kovo 25-oji Dantės minėjimui parinkta todėl, kad šią dieną prasidėjo „Dieviškojoje komedijoje“ aprašyta kelionė per pragarą, skaistyklą ir rojų. Popiežiaus laiške primenama kita aplinkybė – Dantės gimtojoje Florencijoje metų pradžia buvo pradedama skaičiuoti nuo ab Incarnatione: nuo Jėzaus Kristaus įsikūnijimo pradžios, tapatinamo su Apreiškimu Švč. Mergelei Marijai, minimo kovo 25-ąją. Ši diena arti pavasario lygiadienio, eina pirma Velykų, tad simboliškai siejasi su pasaulio sukūrimu ir su Atpirkėjo duota naująja kūrinija. Dantė buvo gilaus tikėjimo žmogus, tampriai susijęs su Bažnyčia. 

Pranciškaus apaštalinis laiškas nėra naujovė. Šešių amžių sukakties nuo poeto mirties laišką-encikliką parašė Benediktas XV, savo ruožtu citavęs savo pirmtakus Leoną XIII ir Pijų X. Jis pasirūpino didžiosios Šv. Petro bažnyčios Ravenoje, kurios kapinėse poetas palaidotas, restauravimu. Ne kartą gestais, žodžiu ir raštu Dantę pagerbė popiežius Paulius VI. Vatikano II Susirinkimo tėvams jis dovanojo po „Dieviškosios komedijos“ kopiją, parašė jam skirtą apaštalinį laišką Altissimi cantus. Ne kartą Dantę paminėjo ir šv. Jonas Paulius II, 1985 metais jis inauguravo poetiniu-teologiniu žvilgsniu žvelgusiam poetui skirtą parodą. Nuorodą į Dantę aptiksime ir Benedikto XVI enciklikoje Deus caritas est. Jis pats, primena popiežius Pranciškus, Dantę  jau citavo savo pirmojoje enciklikoje Lumen fidei ir kitomis progomis. 

Dabartiniu apaštaliniu laišku „Candor lucis aeternae“, rašo popiežius, jis nori pateikti įžvalgas apie tai, ką poetas gali pasakyti mūsų dienoms tikintiems ir netikintiems. Dantės kūryba yra mūsų kultūros dalis, primena Europos ir Vakarų krikščioniškas šaknis, perteikia idealus ir vertybes, kurios ir šiandien Bažnyčioje bei pilietinėje visuomenėje teikiamos kaip sugyvenimo pagrindas, leidžiantis vienas kitą pripažinti broliais. 

Pirmoji Dantės gyvenimo dalis, primenama popiežiaus laiške, susijusi su Florencija – Dantė čia gimė, susituokė ir susilaukė keturių vaikų, įsitraukė į viešąjį gyvenimą. Bet būtent dėl to, patekęs į tuometinių konfliktų verpetą, buvo ištremtas iš Florencijos 1302 metais, konfiskavus turtą ir pagrasinus mirties bausme, jei sugrįš. Taip prasidėjo piligrimystės ir klaidžiojimo periodas, kurio paskutinė stotelė buvo Ravenos miestas, kuriame poetas mirė 1321 metų naktį iš rugsėjo 13-osios į 14-ąją, būdamas 56 metų amžiaus, niekada nenustojęs ilgėtis gimtosios Florencijos. 

„Dantė, giliai apmąstydamas savo paties tremties, radikalaus nesaugumo, trapumo, nuolatinio vietos keitimo situaciją, pavertė ją žmogiško gyvenimo paradigma, kelione, pirmiau vidine, nei išorine, kuri nesibaigia tol, kol nepasiekiamas tikslas. Taip atsiduriame prieš dvi pamatines Dantės kūrybos temas: egzistencinės kelionės pradžią, į sielą įaustą troškimą, ir atvykimo tašką, laimę, išvydus Meilę, kuri yra Dievas“, – rašo popiežius Pranciškus. 

Poetas, nepaisant dramatiškų įvykių, nesuklupo, nepasidavė liūdesiui, veidmainystei, galios arogancijai, egoizmui. „Tikėjimo šviesoje peržiūrėdamas savo gyvenimą jis atskleidžia jam duotą pašaukimą ir misiją, paradoksaliai iš nusivylusio ir žlugusio, nusidėjusio ir įtaraus žmogaus tampa vilties pranašu“, kuris tiki, jog laimės pilnatvės reikia siekti ne politinėmis ir karinėmis priemonėmis, o poezijos grožiu ir žodžio galia. Pildydamas šią pranašišką misiją Dante mini ir tuos Bažnyčios narius, popiežius ir paprastus tikinčiuosius, kurie, paversdami Bažnyčią savo interesų įrankiu, pamiršę palaiminimų dvasią, meilę mažiesiems ir vargšams, garbindami galią ir turtą, išsižada ir Kristaus. Dantė kviečia naujai egzistencijai, pranašauja naują žmoniją. 

Trumpai apžvelgęs Dantės įžvalgas apie žmogaus sielos troškimus, popiežius Pranciškus priduria, jog jis buvo „Dievo gailestingumo ir žmogaus laisvės poetas“. 

„Tai ne iliuzinis ar utopinis, tačiau realistinis ir įmanomas kelias, kuriuo visi gali pradėti eiti, nes Dievo gailestingumas visada siūlo galimybę pasikeisti, atsiversti, atrasti save ir atrasti kelią į laimę“, – pažymi popiežius. Paskutiniame „Dieviškosios komedijos“ regėjime leidžiama suprasti, kad atsidūrimas akis į akį su Dievu nuramdo žmogaus troškimus ir leidžia užbaigti sunkų kelią. 

„Įsikūnijimo slėpinys, kurį šiandien minime, yra visos poemos tikrasis centras ir įkvėpimas, esminis branduolys“, – rašo Pranciškus. Savo apaštaliniame laiške jis atskirai aptarė, tarp kitų, moteris, kurias sutinkame „Dieviškojoje komedijoje“: Mariją, Dievo Motiną, meilės simbolį, vilties simbolį Beatričę, tikėjimo simbolį Liuciją, šventąjį Pranciškų Asyžietį.

Dantė, reziumuoja popiežius Pranciškus, žavi ir stebina savo kalbos, apmąstymų, įžvalgų turtingumu. Tačiau Dantės kūryba tarsi prašo būti išklausyta, ne vien tyrinėjama. Ji ir mus tarsi padaro kelionės link laimės, link būdo iki galo išgyventi savo žmogiškumą bendražygiais, ypač tada, kai rizikuojame prarasti orumą bei kryptį. Dantė buvo savo laikų žmogus, tačiau jo humanizmas galioja ir šiandien. Popiežius linkėjo, kad menininkai, mokytojai ir krikščionių bendruomenės toliau susipažintų su poeto paliktu paveldu ir perduotų jį kitiems. (RK / Vatican News)

Taip pat skaitykite:

Nuorodų sąrašas

Nuorodų sąrašas

Powered by BaltiCode